Trenerėmis tapusios sportininkės svajoja su auklėtiniais pasiekti Olimpą
Roko Snarskio nuotr. | Organizatorių nuotr.
Aukščiausio lygio varžybų ir pergalių skonis joms puikiai pažįstamas. Bet dabar jos pirmą kartą pajus Europos jaunimo olimpinio festivalio dvasią. Tik čia ne pačios kovos dėl medalių, o stengsis, kad ant garbės pakylos užkoptų jų auklėtiniai.
Viena talentingiausių Lietuvos badmintonininkių, dvejų Europos žaidynių dalyvė Vytautė Fomkinaitė labai anksti, būdama vos 25-erių, baigė žaidėjos karjerą. Bet jau tada ji savo aikštėje sukauptomis žiniomis ir patirtimi dalijosi su jauniausiais badmintono žaidėjais ir šio sporto mėgėjais. Kaunietė tiki, kad EJOF gali tapti puikiu motyvacijos užtaisu čia kovosiantiems talentingiems badmintonininkams Umai Ivanauskaitei ir Danieliui Leonovičiui.
2023 m. Europos žaidynių 3x3 krepšinio čempionė Gabrielė Šulskė trenerės duonos pirmąkart paragavo vos prieš pusantro mėnesio, stojusi prie Lietuvos jaunimo iki 21 ir 23 m. rinktinių vairo. Į EJOF patyrusi krepšininkė atkeliauja su dar jaunesne komanda, tačiau iššūkių naujoje veikloje ji nebijo. Be to, jos pačios šiemet dar laukia labai svarbios varžybos – rugsėjį vyksiantis Europos 3x3 krepšinio čempionatas, kuriame su komandos draugėmis pati aikštėje sieks apdovanojimų.
Olimpietę ieties metikę Indrę Jakubaitytę trenerės keliu nuvedė netikėtas gyvenimo posūkis. Ji manė, kad šis kelias tęsis vos kelis mėnesius, tačiau daugkartinė Lietuvos čempionė juo žengia jau 20 metų. Į EJOF ji atlydėjo savo auklėtinį daugiakovininką Gvidą Jurkevičių.
Visos trenerės neslepia, kad didžiausia jų svajonė – nuvažiuoti su savo auklėtiniais į olimpines žaidynes. Tiesa, G. Šulskė dar tikisi jose sudalyvauti ir kaip žaidėja, o I. Jakubaitytė dalyvavo 2012 m. Londone, kur užėmė 16 vietą.
Liepos 20-26 d. Šiaurės Makedonijoje vyksiančiame EJOF Lietuvos garbę gins 66 sportininkai. Gausiausia – krepšininkų delegacija (20 sportininkų), nes žais vaikinų 5×5 komanda ir merginų bei vaikinų 3×3 ekipos. Plaukikų bus 11, o lengvaatlečių – 10, aštuoni dviratininkai – šeši plento bei du kalnų, septyni dziudo ir du tekvondo atstovai. Po vieną merginą ir vaikiną rungsis stalo teniso, šaudymo, badmintono, o kanojų slalomo ir gimnastikos varžybose bus po vieną vaikiną.
V. Fomkinaitė: „Tai ne darbas, o gyvenimo būdas“
„Visą laiką žinojau, kad būsiu trenerė. Net nesvarsčiau kito varianto. Tik nesitikėjau, kad tai įvyks taip greitai. Nors jau dirbau dar tada, kai pati rimtai sportavau – su vaikučiais, mėgėjais. O kai Kęstutis Navickas Kaune atidarė badmintono akademiją, man pasiūlė joje dirbti. Tuo metu jau buvau baigusi bakalauro studijas“, – pasakojo įvairaus amžiaus grupių Lietuvos rinktinės trenerė 27 metų V. Fomkinaitė.
Ji studijavo Lietuvos sporto universitete, kur įgijo du bakalauro diplomus – treniravimo sistemų ir pedagogikos. Vėliau apsigynė ir magistro darbą.
„Tačiau universitetinis išsilavinimas – tik pagrindas visam sportui. Čia įgyji žinių apie kūno paruošimą, fiziškumą, atletinį rengimą ir kitus svarbius dalykus. Tačiau kiekvienai sporto šakai reikia ir specifinių žinių“, – aiškino pasaulio ir Europos čempionatų dalyvė, planetos reitinge aukščiausiai pakilusi į 181 vietą.
Tad gilintis į badmintono treniravimo specifiką V. Fomkinaitė pradėjo Pasaulinės badmintono federacijos (WBF) mokymuose. Jie suskirstyti į tris lygius. Įgijusi pirmųjų dviejų lygių baigimo pažymėjimus kaunietė 2022-2023 m. nutarė tobulintis Europos badmintono federacijos („Badminton Europe“) aukščiausio lygio kursuose, kuriuos baigus jai buvo įteiktas ir WBF trečio lygio sertifikatas.
„Po šių kursų išvažiavau į Daniją, kur metus dirbau „Badminton Europe“ įkurtame tarptautiniame centre. Į jį suvažiuoja sportininkai iš viso pasaulio. Treniravau ir trečią pasaulio raketę merginą, kitus sportininkus iš daugybės šalių. Labai įdomi, motyvuojanti ir pamokanti patirtis. Tačiau ten įvyko pokyčiai ir man teko grįžti. Dabar jau beveik metus vėl dirbu Kęstučio Navicko akademijoje. Daugiausia – su aukšto meistriškumo siekiančiais sportininkai, bet turime ir vaikų, mėgėjų grupes“, – kalbėjo daugkartinė Lietuvos čempione.
Su akademiją įkūrusiu geriausiu visų laikų Lietuvos badmintonininku K. Navicku, kuriam šiemet kovą įteiktas ir geriausio Europos metų trenerio apdovanojimas, V. Fomkinaitė susitinka retokai – arba aukščiausio lygio varžybose, kur abu atvyksta su savo auklėtiniais, arba Kaune, kur retkarčiais užsuka elitinius Prancūzijos sportininkus treniruojantis lietuvis.
„Kęstutis labai užsiėmęs, keliauja po įvairiausias varžybas, jo garsiausias sportininkas, šių metų Europos čempionas Alexas Lanier visur skina pergalės. Bet kiek gali, tiek Kęstutis skiria dėmesio ir mums, susirašome žinutėmis. Daugiausia su juo bendrauja pagrindinis akademijos treneris Povilas Bartušis“, – teigė trenerė.
Būtent P. Bartušis buvo tada 17-metės V. Fomkinaitės partneris 2015 m. Baku pirmą kartą surengtose Europos žaidynėse, kuriose istorinį Lietuvos badmintonui bronzos medalį iškovojo K. Navickas. Kaunietė varžėsi ir antrosiose Europos žaidynėse 2019 m. Minske.
„Tokios žaidynės, kaip ir Europos jaunimo olimpiniai festivaliai, kuriuose susirenka skirtingų sporto šakų atletai, prideda labai daug motyvacijos, ypač jaunimui. Ten vyksta aukščiausio lygio turnyrai, o tuo pačiu įkvepia ir tai, kad vilki Lietuvos rinktinės aprangą, būni didelės komandos dalimi, bendrauju ne tik su savo sporto atstovais. Tai naujos pažintys, žinios, dalinimasis patirtimi. Kai būni tokioje aplinkoje ir matai, kaip kiti dirba, tau pačiam atsiranda noras dirbti, eiti į priekį. Juk dažnai, kai treniruodamasi labai pavargsti, motyvacija krenta. Tačiau kai pajauti palaikymą, pamatai, kad ne vienas toks esi, vėl grįžta noras dirbti“, – tikino V. Fomkinaitė.
Skopjėje vyksiančiame EJOF badmintono turnyre Lietuvos garbę gins 15-metė U. Ivanauskaitė ir 16-metis D. Leonovičius. Jie rungtyniaus vienetų ir mišrių dvejetų varžybose.
„Galimybės, žinant jų lygį, tikrai neblogos. Danielius liepą Danijoje dalyvavo „Team Europe“ stovykloje, kurioje susirinko perspektyviausi žaidėjai iš įvairių šalių, o vėliau treniravusi su šalies rinktine. Danielius fiziškai stiprus, techniškai tobulėja. Nemažai tikiuosi iš jo.
Uma irgi labai stengiasi, treniruojasi. Ji labai darbšti. Tik buvo kiek traumelių, stabdžiusių darbą. Bet dabar jau viskas gerai, treniruojasi visa jėga. Ji labiau mišrių dvejetų žaidėja, o Danielius – vienetų. Gaila, kad Danielius ir Uma kartu nežaidė mišraus dvejeto, turi kitus partnerius. Tai bus iššūkis, kaip jiems seksis susižaisti“, – teigė trenerė.
Paklausta, kas lengviau – pačiai žaisti, ar būti trenere, V. Fomkinaitė šyptelėjo: „Tai – labai skirtingi dalykai. Kai esi sportininkas, tu visą laiką sunkiai dirbi treniruotėse. Bet žiūri tik į save, matai tik tą dieną, nesižvalgai atgal. Ateini į treniruotę ir šiandien nori padaryti tai, ką gali geriausiai.
O treneris turi labai daug matyti – kaip yra, kaip buvo ir kaip bus. Reikia suplanuoti visą treniruočių procesą taip, kad geriausią formą pasiektų reikiamu laiku. Negali įlįsti į sportininko vidų, todėl nuolat bendrauji su juo, ieškai priėjimo. Stengiesi pajusti, kaip jis jaučiasi, nes ne visada pasako.
Reikia žinoti, kaip prieiti, kaip nuteikti sportininkus. Nes tu gali tik suteikti jiems informaciją, bet visa kitą jie turi patys padaryti. Kartais atrodo, kad tuoj įbėgsiu į aikštelę ir pati geriau padarysiu, bet suprantu, kad negaliu. Tada sėdi ant tos kėdės, jauti, kaip širdis daužosi kulnuose. O to negali parodyti, nes turi skatinti, kad sportininkas savimi pasitikėtų, būtų stiprus, kovotų iki galo. Labai didelis stresas sėdėti greta aikštelės. Kai buvau tik sportininkė, negalvojau, kad toks didelis stresas, tiek emocijų.
Bet man patinka abu vaidmenys. Kartais pasiilgstu savo karjeros aikštelėje, bet mėgaujuosi ir trenerės darbu. Tai net ne darbas, o gyvenimo būdas.“
Itin emocingas buvo ilgametis V. Fomkinaitės treneris Juozas Špelveris. Ar ji perėmė tokį karštą būdą?
„Kai tik pradėjau treniruoti, tokia buvau. Nes taip buvau auklėta. Ir parėkdavau, ir susinervindavau. Nors kai ant manęs rėkdavo, visada galvodavau, kad yra geresnis būdas paveikti sportininką, ne tik per baimę. Dabar tikrai niekada neberėkiu. Ir neabejoju, kad rėkimas yra tik būdas išgąsdinti, kai neturi kitų būdų prieiti prie sportininko. Išties turi naudoti savo žinias, mokytis rasti priėjimą prie kiekvieno skirtingai. Nes visi esame asmenybės. Tad dabar stengiuosi klausimais, geresne nuotaika atkreipti dėmesį į dalykus, kurie sekasi, net tik tuos, kurie nesiseka. Nerodyti vien to, kas blogai. Kaip tik pabrėžiu, kas yra gerai. Kad jiems būtų motyvacija, jaustų pasididžiavimo jausmą. Bet tuo pačiu suprastų, kad nėra pasaulio čempionai ir dar yra ties kuo dirbti, tobulėti. Juk čia sportas, o gyvybės ar mirties klausimas“, – tvirtino V. Fomkinaitė.
Ji neslėpė, kad turi ne vieną pačios neįgyvendintą svajonę, kurią tikisi pasiekti su savo auklėtiniais: „Pirmiausia – olimpinės žaidynės. Tai labai didelė svajonė. Taip pat pasaulio ir Europos čempionatai, jų medaliai. Svajonių daug, tik spėk jas gaudyti. Blogiausia, kad ne viskas nuo tavęs priklauso Tai darau ką galiu, stengiuosi eiti to link. Visa mūsų komanda turi bendrą tikslą, kurio viršūnė – olimpinės žaidynės. Ir bandome tuo keliu eiti. Esame jaunas kolektyvas, darome klaidų, bet dirbame teisinga linkme.“
V. Fomkinaitė per varžybas jau nebeima badmintono raketės į rankas – sportininkės karjerą baigė prieš išvykdama dirbti į Daniją, kad netektų aikštėje susidurti su savo auklėtinėmis.
„Be to, aš tiek laiko skiriu darbui, kad jau nebenoriu būti aikštelėje. Renkuosi kitas fizinio aktyvumo veiklas. Tinklinį žaidžiau kurį laiką, nuolat lankausi sporto salėje, baseine, dažnai einu pasivaikščioti, pabėgioti. Kai tik randu laiko, į kalnus nukeliauju. Gyvenu aktyviai. Negalėčiau daugiau nei savaitės išbūti be sporto“, – prisipažino trenere tapusi sportininkė.
G. Šulskė: „Būti trenere yra gerokai sunkiau nei žaidėja“
Lietuvos merginų 3x3 krepšinio rinktinės trenerė G. Šulskė kol kas save labiau laiko sportininke. „Juk trenerės darbą pabandžiau tik šią vasarą – pirma stovykla prasidėjo birželio 9 d. Beveik porą mėnesių dirbau su dviem jaunimo rinktinėmis, žaidusiomis Tautų lygos varžybose, o dabar keliausiu į festivalį su dar jaunesne komanda. Bus dar įdomesnė patirtis.
Nors su EJOF kovosiančiomis krepšininkėmis G. Šulskė dar nedirbo kaip trenerė, aikštėje su beveik visomis buvo susidūrusi rungtyniaudama tradicinio krepšinio varžybose. Ji praėjusį sezoną žaidė „MKK Panevėžys“ ekipoje, o 17-metės Luknė Gudaitė, Skaistė Kelmelytė ir Gabija Kublickaitė vilkėjo Kauno rajono „Atleto“ aprangą. Šios ekipos žaidė skirtingose Moterų Lietuvos krepšinio lygos pakopose, bet rungėsi Baltijos moterų krepšinio lygos B divizione. Ketvirtoji į Skopję atvykusios 3x3 krepšinio rinktinės narė 17-metė Smiltė Bankauskaitė atstovavo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto komandai MLKL B pakopoje.
„Esu labai krepšinį mylintis žmogus, suprantu, kad metai bėga ir kažką reikės po karjeros veikti. Visą laiką galvojau, kad norėčiau dirbti su vaikais. Ir gavau pasiūlymą pabandyti trenerės darbą su vyresnėmis žaidėjomis. Nesinori nutolti nuo krepšinio, nes visą gyvenimą jame esu. Ir noriu likti. Bet tai kol kas tik pirmieji žingsniai, dar tik noriu pažiūrėti, ar man tikrai tinka šis darbas.
Bet per šiuo porą mėnesių supratau, kad būti trenere yra gerokai sunkiau nei žaidėja. Nes pati aikštėje gali kažką pakeisti, ištaisyti padarytą klaidą. O treneris gali tik patarti, bet viską daro žaidėjai“, – prisipažino krepšininkė.
Rugsėjo 5-7 dienomis Kopenhagoje G. Šulskės ir kitų Lietuvos rinktinės narių laukia svarbiausias išbandymas – 3x3 krepšinio čempionatas Kopenhagoje (Danija). Į jį kelialapį Lietuvos vyrų ir moterų komandos iškovojo birželį vykusiose atrankos varžybose.
„Prieš atranką su U21 ir U23 žaidėjomis dar dalyvavau moterų rinktinės stovykloje, po to išvažiavau į Europos čempionato atranką ir, grįžusi, iškart tapau jų trenere. Tada jau į aikštę kartu neinu, nes kai žaidi, nepamatau visų detalių. Tai stengiuosi iš šono stebėti merginų žaidimą“, – atskleidė G. Šulskė, tęsianti studijas Klaipėdos universitete.
Treniruodama ji pritaiko ir savo patirtį, įgyta dirbant su įvairiais specialistais, pasikonsultuoja su kitais treneriais, tarp jų – ir pagrindiniu Lietuvos rinktinių strategu, emocijomis trykštančiu Dainiumi Navicku.
„Dainius – vienintelis ir nepakartojamas. Esu tikrai ramesnė. Bet, žinoma, yra emocijų. Aišku, 3x3 krepšinyje nelabai ką gali padėti komandai varžybų metu. Tik kai matau, kad merginos jau pavargusios ir nebegalvoja, tada sušunku kažką“, – sakė Europos žaidynių čempionė.
2013 m. Krokuvoje vykusios Europos žaidynės buvo pirmosios, kuriose G. Šulskė pajuto olimpinę dvasią. „Prisiminimai – patys geriausi. Juk ne tik pačios dalyvavome, bet ir dar sugebėjome laimėti. Gyvenimas kaimelyje, bendra valgykla, susitikimai su skirtingų šakų sportininkais. Pabendrauji, susipažįsti. Manau, tokie renginiai patys smagiausi“, – teigė krepšininkė, Krokuvoje su vyru, taip pat abi krepšinio atmainas žaidžiančiu Vytautu Šulskiu atšventusi šeštąsias vestuvių metines.
Paklausta, kris krepšinis – klasikinis ar 3x3 – jai labiau patinka, G. Šulskė sakė: „Mano meilė dabar yra 3x3 krepšinis, užsikabinau labai per ketverius metus.“
I. Jakubaitytė: „Suvienijus jėgas galima išugdyti dar daugiau olimpiečių“
Olimpinių žaidynių, Europos ir pasaulio čempionatų dalyvės I. Jakubaitytės posūkis į trenerės kelią buvo netikėtas.
„Man reikėjo operuoti tonziles. O tais laikais neturėjome sveikatos draudimo, nes, nors buvome profesionalai, atlyginimą gaudavome kaip dienpinigius ar maistpinigius. Tokia buvo sistema – patirtis ir stažas ėjo į orą. Todėl operacija būtų nemažai kainavusi.
Su mano trenere Terese Nekrošaite nutarėme, kad man reikėtų keliems mėnesiams įsidarbinti, kad gaučiau sveikatos draudimą. Tada sporto mokyklos direktorius buvo Vaclovas Kidykas. Jis nelabai norėjo priimti, bet pasiūlė – nueikite pas Kauno miesto savivaldybės administracijos Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoją Albertą Palaimą. Ir jei jis palaimins, bus viskas gerai. Ir palaimino. Man atliko operaciją. Netrukus Vaclovas Kidykas paskambino ir sako: „Rink vaikus.“ Nustebau – tai jūs mane paliekate? „Taip“.
Atsigavusi po operacijos nuėjau į kelias mokyklas, nemažai vaikų susirinko. Ir pradėjau dirbti. Neturėjau daug darbo valandų, tad galėjau ir toliau profesionaliai sportuoti. Taip įsikabinau į trenerės karjerą, kuri tęsiasi jau 20 metų“, – pasakojo šiuo metu sporto mokykloje startas dirbanti Lietuvos sporto universiteto magistrė I. Jakubaitytė.
Be to, ji su dvejų olimpinių žaidynių medalininke Austra Skujyte neseniai įkūrė daugiakovininkų akademiją.
„Tai dar visai naujas projektas. Klubas tik vystosi. Planų turime daug, bet kol jų neįgyvendinome, nenoriu pasakoti. Kaip sakoma Mažiau kalbų, daugiau darbų. Norime prisidėti ne tik prie jauniausių sportininkų ugdymo. Sporto mokyklose treniruotis galima iki 19 metų. O tada jau eik kur nori. Reikėtų išdirbti sistemą, kad būtų tęstinumas. Manau, kad suvienijus jėgas, galima išugdyti dar daugiau olimpiečių“, – teigė daugiakovininkus treniruojanti 2012 m. Londono olimpinių žaidynių dalyvė. Jos jauniausiems auklėtiniams dabar yra 14 metų.
Olimpietė taip pat rengia vaikams stovyklas: „Dabar labai daug uždarų, bijančių bendrauti vaikų. O kai jie sportuoja, bendrauja tarpusavyje, atsiveria. Siekiu, kad jie galėtų atsiskleisti kaip asmenybės.
Įdomu dirbti su šiuolaikiniais vaikais, bet svarbu juos sudominti. Su jais reikia labai daug kalbėtis. Nes tai nėra ta karta, kur pasakei ir padarė. Čia karta, kuriai reikia viską kitaip pateikti. Labai svarbu su jaunimu kalbėti jų kalba.
Metodika nuo mano sportavimo laikų metodika labai pasikeitusi. Ir krūviai kitokie. Nuolat visi kartu ieškome, kad sportininkui būtų kuo geresnės sąlygos atskleisti galimybes. O kai giliniesi, analizuoji, augi ir pats, kaip treneris, ir auga tavo auklėtinių meistriškumas.“
Didelis motyvacijos užtaisas, jos nuomone, jauniems talentams yra Europos jaunimo olimpiniai festivaliai.
„EJOF yra pirmas labai svarbus žingsnis, parodantis, kad vaikas labai perspektyvus, nes atranka į festivalį tikrai sunki. Žinoma, visi išvykimai į tarptautines varžybas suteikia ir patirties, ir motyvacijos“, – įsitikinusi I. Jakubaitytė, treniruojanti ir pajėgiausią Lietuvos dešimtkovininką Edgarą Benkunską.
Į EJOF Skopjėje olimpietė atvyko su talentingu savo auklėtiniu 16-mečiu G. Jurkevičiumi.
„Jis, kai reikia, moka pabūti ramus, pailsėti. O kai reikia tiesiog sprogsta. Gerai jaučia savo kūną. Bet kai ateina labai sunki akimirka, aš stoviu šalia ir sakau: tu gali, čia tik laikinas nuovargis. Jei tai nepadeda, reikia ieškoti kitų mygtukų.
Kažkurios vienos rungties, kuri jam būtų pati sėkmingiausia, dar nėra. Bet galima išskirti metimus. Be to, jis gerai bėga, taip pat yra šoklus, kaip aš vadinu, kengūra, nes Gvidui gamta davė labai stiprias kojas.
Aišku, sportininkas dar jaunas, dar reikia palaukti. Bet, manau, susiformuos atletas, kuris galės džiuginti Lietuvą“, – apie EJOF kovosiantį auklėtinį kalbėjo jo trenerė.
Lygindama sportininko ir trenerio patiriamas emocijas, olimpietė pastebėjo: „Adrenalino daugiau būna pačiam sportuojant. Kaip trenerė moku išlaikyti ramybę, perteikti ją sportininkui, kad jis nedegtų varžybose. Mano tikslas – ramiai, tiksliai ir aiškiai paaiškinti, jei jis nesusitvarko su savimi. Nes jei dar ir treneris stresuotų, tai būtų labai blogai. Nėra nei vieno, kuris nesijaudintų prieš svarbiausius startus. Svarbu tą jaudulį suvaldyti, atsipalaiduoti, įkvėpti, iškvėpti, susidraugauti su tais lakstančiais drugeliais ir parodyti tai, ką moki geriausiai. Nereikia savęs perspausti. Ir jei viską suvaldai, gali nustebinti pats save. Nereikia iš anksto mintyse sudalyvauti rungtyje. O man reikia laiku pastebėti stresą, ir, jei jis atsiranda, nukreipti sportininko mintis.“
Kalbėdama apie svajones, kurias norėtų įgyvendinti su savo auklėtiniais, I. Jakubaitytė atskleidė: „Norėčiau sėdėti ir žiūrėti, kaip mano sportininkas dalyvauja, kovoja olimpinėse žaidynėse. O aš galėčiau jam padėti, gerų emocijų suteikti.“
I. Jakubaitytė dar nededa taško ir savo karjeroje su ietimi rankose. 49-erių kaunietei priklauso pasaulio veteranų nuo 45 iki 49 m. pasaulio rekordas – 55 m 69 cm, kurį jį pasiekė 2022 m. Klaipėdoje. Pirmąkart pasaulio rekordininke ji tapo 2021 m.
„Nuo metų veteranų varžybose nedalyvauju, nebespėju, nes labai dubliuojasi visos varžybos, o pirmenybę teikiu darbui ir savo auklėtiniams. Bet aš dar spėsiu, gal kiti metais bus ramesni. Tai gal vėl pamatysite mane sektoriuose“, – teigė I. Jakubaitytė.
Gal kris ir dar vienas pasaulio rekordas? „Visko gali būti“, – šyptelėjo olimpietė.
