Karjerą baigęs Dustinas Poirier: apie kitokį rezultato matymą, per mažą riziką penktajame raunde, neįtikėtiną meilę kovos savaitę ir savo karjerą

 Karjerą baigęs Dustinas Poirier padovanojo sirgaliams nepamirštamą atsisveikinimą – įspūdingoje „UFC 318“ turnyro kovoje D. Poirier (30-10, 1 be nugalėtojo) krito ir kėlėsi, siuntė Maxą Holloway ant žemės, bet galiausiai teisėjų sprendimu (47-48, 46-49, 46-49) turėjo pripažinti į lengvo svorio kategoriją visam laikui sugrįžusio ir BMF čempiono diržą išsaugojusio Maxo Holloway (27-8) pranašumą.

Po kovos M. Holloway kalbėjo trumpai ir visą dėmesį atidavė D. Poirier, kuris nusiėmė pirštines ir paliko jas narvo viduryje.

Visą kovos savaitę didžiulio palaikymo sulaukęs D. Poirier apie tai kalbėjo ir vėliau vykusioje spaudos konferencijoje, kurioje taip pat atskleidė manantis, jog kova buvo artimesnė, nei rodo teisėjų balai.

„Akivaizdu, kad norėjau laimėti. Maxas yra puikus kovotojas, stiprus varžovas. Bet būnant kovos sūkuryje, viskas atrodė daug artimiau. Tikrai maniau, kad po keturių raundų rezultatas buvo lygus – 2:2. Mike'as Brownas peržiūrėjo teisėjų korteles, kai grįžome į rūbinę, teisėjai man skyrė skirtingus raundus. Visi teisėjai davė jam antrą raundą, bet aš maniau, kad tada beveik jį nokautavau. Jis mane taip pat sužeidė, bet kai aš atakavau alkūnėmis, maniau, kad jį pribaigsiu. Pas medikus jis man sakė: „Žmogau, tu mane buvai išjungęs, mes net negirdėjome gongo.“ Tad man būnant ten atrodė, kad viskas buvo daug artimiau. Kai išgirdau tą 49 kažkiek... Pamaniau – nėra šansų. Buvo žymiai artimesnė kova. Bet, kaip sakoma, yra kaip yra“, – sakė D. Poirier.

#UFC318 Official Scorecard: Max Holloway (@BlessedMMA) vs Dustin Poirier

Complete Scorecards ➡️ https://t.co/GQLoLaheww pic.twitter.com/VYKoPrFkNB

— UFC News (@UFCNews) July 20, 2025

– Ar nors kiek gailiesi, kad pasirinkai bandyti atlikti giljotinos smaugimą, o ne toliau atakavai jį smūgiais, kai buvai jį sužeidęs?

– Ne, niekada. Tai turėjo būti paskutinis bandymas. Vienas paskutinis. Ir po velnių, tikrai maniau, kad tai bus ta kova. Aš jį sužeidžiau, bet jis apsivertė ant nugaros ir aš tiesiog negalėjau jo sulaikyti.

– Ar turi kokių nors iškart kylančių minčių, ką galėjai padaryti kitaip?

– Einant į penktą raundą, maniau, kad rezultatas lygus, 2:2. Galėjau save pastatyti į pavojingesnę padėtį. Gal mane būtų nokautavę, gal aš jį. Galėjau labiau rizikuoti penktame raunde. Bet iki tol bandžiau kautis kaip profesionalas – protingai. Atrodė, kad jis laukė, kol įeisiu arčiau, kad atsakytų dešine ranka, bet keisčiausia tai, kad jis jos taip ir nemetė. Bet jo kojų darbas ir judesys leido jausti, kad jis pasiruošęs ją mesti. Nenorėjau per daug rizikuoti ir būti pagautas kontratakos. Nenorėjau smūgiuoti ir būti nubaustas. Jis jau buvo mane sužeidęs antrame raunde, bet aš kovojau ir maniau, kad man sekėsi gerai. Visi raundai buvo artimi. Atsigręžus atgal, aišku, viskas aiškiau, bet maniau, kad kovojau protingai. Bandžiau laimėti, tikrai bandžiau.

– Kaip dabar jaučiasi tavo kūnas? Jis daug smūgiavo į korpusą, spardė.

– Jo smūgiai dešine ranka dažniausiai pataikė į dešinį šoną, bet jaučiuosi gerai. Tačiau jo spyriai į kairę pusę... Mano kairė pusė dabar šiek tiek sumušta.

– Žinant, kad idealus scenarijus būtų buvęs laimėti, niekada nepralaimėti dviejų kovų iš eilės ir visa kita, ar šis rezultatas dar labiau įtikina, kad pasirinkai tinkamą momentą išeiti?

– Ne. Aš ką tik kovojau su geriausiu pasaulyje ir maniau, kad tai buvo artima kova. Jaučiausi gerai. Kondicija buvo gera. Judėjimas taip pat. Norėjau įrodyti, kad vis dar galiu varžytis aukščiausiame lygyje ir kad pats išeinu tada, kai noriu. Norėjau, kad tai būtų karas, žiauri kova. Ir manau, taip ir buvo.

– Ir atrodo, kad visa savaitė, visas šis dėmesys, tikrai negali priversti tavęs jaustis pralaimėtoju.

– Buvo nuostabu. Tikrai jaučiausi įvertintas šią savaitę. Jau esu sakęs per interviu, bet niekada iki šiol neatsitraukiau ir nepažiūrėjau į savo karjerą iš šalies. Dabar pagalvojau: „Vau, aš tikrai daug nuveikiau šiame sporte.“ Supratau, kad įkvėpiau žmones. Ši meilė ir palaikymas šią savaitę buvo neįtikėtini. Tikrai jaučiau tai. Esu labai dėkingas, kad žmonės sekė mano kelią. Noriu, kad mano istorija taptų įkvėpimu – nesvarbu, iš kur esi, jei tiki ir sunkiai dirbi, gali įgyvendinti svajones. Aš tiesiog vaikas, išėjęs į areną su Lilu Wayne'u, gyvenantis savo svajonę. Beprotiška. Kovoju su geriausiais pasaulyje. Tai nuostabus gyvenimas. Tai graži istorija, nes žinau jos autorių.

– Ar manai, kad tapsi mažiau konkurencingas, ar būsi tas tėvas, kuris šaukia per vaikų futbolo rungtynes?

– Žmogau, niekas nenori peštis futbolo aikštelės pakraštyje, pažadu tau tai. Aš vis dar turiu ugnies. Turiu daug veiklų, kurios mane užims. Bet niekas niekada neužpildys to jausmo, kai išeini į areną, žmonės skanduoja tavo vardą ir tu 25 minutes kovoji su geriausiais pasaulyje. Nežinau, ar kada nors vėl ką nors panašaus patirsiu, bet tikiuosi tai atrasti. Norėčiau likti susijęs su sportu, dirbti ESPN. Šis sportas davė man viską, ką turiu gyvenime ir norėčiau stebėti, kaip jaunuoliai siekia savo svajonių bei įnešti savo indėlį, ką išmokau per šiuos dešimtmečius.

– Ar kovos metu buvo momentas, kai pagalvojai: „Turiu tai įsiminti, tai paskutinis kartas“?

– Taip. Visą savaitę apie tai galvojau. Norėjau būti akimirkoje, viską pajusti. Dažnai adrenalinas viską užgožia – esi tarsi tunelyje, koncentruotas į užduotį. Bet šį kartą stengiausi viską sugerti. Tiesiog įkvėpti tą akimirką. Ir pagalvojau – aš čia, savo gimtojoje valstijoje, jaučiu tą meilę, stoviu prieš puikų varžovą, kuris tikrai atėjo kautis. Ir būtent tai ir įvyko.

– Koks jausmas buvo išeiti į areną ir išgirsti tą žmonių sprogimą, kai visa salė drebėjo skanduojant tavo atsisveikinimo kovoje?

– Tai buvo neįtikėtina. Tai atrodė tarsi filmas, lyg viską stebėčiau iš šalies. Tikrai stipru. Jaučiau tą meilę. Ir kai atsisukau atgal ir pamačiau, kad kartu eina Liasl Wayne‘as... Žmogau, aš iš Luizianos gatvių. Užaugau klausydamas „No Limit“ ir „Cash Money“, o dabar tie žmonės eina su manimi į kovą. Beprotiška.

– Ir, turbūt, žinojai, kad jei kova pasieks paskutines sekundes penktajame raunde, ateis tas momentas, kai bus pasiūlytą kovoti narvo viduryje. Kas tuo metu sukosi tavo galvoje?

– Taip. Aš norėjau tai padaryti, todėl vis žiūrėjau į laikrodį. Galvojau: „Kada tai darysime?“ Kai liko 25 sekundės, pasakiau sau: „Dar ne dabar.“ Tada jis parodė žemyn, ir aš pasakiau: „Gerai, priimu.“ Tada jis pataikė kelis smūgius ir aš pagalvojau: „Gerai, pasigrumsim. Leisk man užsikabinti, liko tik 8 sekundės.“

– Ir kai buvo parodytas tas UFC sukurtas vaizdo įrašas, kai dar kartą išėjai iš narvo, kas tuo metu vyko tavo galvoje?

– Tas video... Sunku buvo žiūrėti. Nes ši kelionė man tiek daug reiškia. Pamačiau savo mamą, savo pirmąjį kovos menų ir kikbokso trenerį. Aš net nežinojau, kad jie nufilmavo jį. Išgirdau, kaip kalba mano dukra... Tai tikrai virpino širdį. Esu dėkingas, kad ši kelionė buvo įamžinta ir kad žmonės mane sekė tiek metų.

Niekada negalvojau, kad tiek daug reiškiu šiai organizacijai. Aš tiesiog maniau, kad kovoju, jog pamaitinčiau šeimą. Nesupratau, kiek daug žmonių paliečiau, kol neatėjo ši savaitė.

– Užsijuosei Akadianos vėliavą (simbolizuoja pietų Luizianos Akadianos etninį regioną, – aut. past.). Ką tau reiškia galėti atstovauti Akadianos regionui tokiame dideliame etape per visą savo UFC karjerą?

– Aš atstovavau Akadianai dar prieš patekdama į UFC. Kai turėjome savo šortus, ant juosmens visada spausdindavau Akadianos vėliavą. Visada nešiojau tą vėliavą dėl „Cajun“ žmonių – jie padėjo man tapti tuo, kas esu.

Todėl, kai gimė mano dukra, persikėliau atgal į Luizianą – norėjau ją auginti vietoje, kur jaučiamas bendruomeniškumas ir palaikymas. Lafajeto ir Akadianos regionas – tai nepakartojama vieta. Aplankiau visą pasaulį, bet myliu savo namus. Noriu, kad mano dukra augtų tarp tokių žmonių.

Ir toliau noriu ją atstovauti – per savo fondą, padedant jauniems kovotojams siekti svajonių. Kovos menai pakeitė mano gyvenimą. Prieš 18–19 metų UFC atrodė tarsi tolima svajonė, bet per sunkų darbą tai tapo realybe. Aš žinau – jei pavyko man, pavyks ir jiems.

– Kas naujo, čempione?

– Klausyk, negaliu sulaukt, kol grįšiu namo. Šį kartą nereikia skristi, važiuosiu automobiliu. Aš ir mano dukra jau sutarėm – žiūrėsim filmą, spraginsim spragėsius. Tiesiog būsiu tėtis.

Prieš savaitę su komanda skridau į Naująjį Orleaną, tai buvo geras laikas truputį atsipūsti prieš kovos savaitę. Devynias savaites treniravausi Pietų Floridoje. Dabar tiesiog noriu grįžti namo, užsivilkti ilgas baltas kojines, užkurti grilį, nupjauti žolę – grįžti į normalų gyvenimą.

– Ar dalis tavęs jaučia džiaugsmą, kad pagaliau gali padėti pirštines į šalį ir grįžti į bendruomenę? Žinau, kad netrukus laukia kasmetinė kuprinių dalijimo akcija, kuri tau labai svarbi – padėti vaikams iš mažiau pasiturinčių šeimų Akadianos regione.

– Taip. Kovos menai yra labai savanaudiška veikla. Tiek daug dalykų teko atidėti, kad galėčiau siekti šių svajonių. Dabar tiesiog noriu grįžti namo ir susiderinti normalų ritmą su šeima.

Tos kuprinės... Turiu nuostabią komandą ir bendruomenę namie. Mano fondo valdyba, draugai, šeima – kai aš treniravausi stovykloje, jie visi buvo sandėlyje ir supakavo tas 13 400 kuprinių su mokykliniais reikmenimis. Aš net nebuvau ten.

Neįtikėtina, kaip išaugo fondas. Rugpjūčio 5 dieną dalinsim kuprines visiems, kas ateis pirmi, kad vaikai galėtų pradėti mokslus su viskuo, ko jiems reikia.

Man tai labai svarbu. Nežinau, ką turėsiu daryti, kad išlaikyčiau tą veiklą gyvą be kovų, be daiktų aukcionų. Visada naudojausi savo platforma kaip megafonu atstovauti Luizianai, tiems, kurių balsas nėra girdimas.

Bet mes rasim kelią, kaip viską tęsti. Tai visada bus mano aistra. Kalbėjausi su Maxu – jis taip pat padeda žmonėms Havajuose. Gal susivienysim ir padarysim kažką didelio. Tiesiog norime palikti pasaulį geresnį nei radom. Toks ir yra tikslas.

– Galiausiai, kaip vietinis vaikis, turbūt ne kartą esi lankęsis šioje arenoje. Ar manai, kad kas nors iš to, ką esi čia matęs anksčiau, prilygsta triukšmo lygiui, kurį girdėjai šįvakar?

– Aš negirdėjau antrojo raundo. Visai negirdėjau signalo. Nulis. Treneris sakė, kad aš dar vis smūgiavau alkūnėmis ir kumščiais, kai narvo durys jau buvo atidarytos ir žmonės ėjo vidun. Nieko negirdėjau. Buvo beprotiška.

Net dar prieš Maxui pasirodant, kai baiginėjosi mano įžengimas, negirdėjau ką kalba treneriai – nors jie stovėjo tiesiai šalia, prie narvo. Tai neįtikėtina. Myliu tokį palaikymą. Ir taip, esu čia buvęs ne kartą.

– Per visą šią savaitę, kai tiek visko vyko, kaip pavyko išlikti susikaupusiam, kai jau įžengei į kovą?

– Žinai, tai tarsi tunelio matymas. Viskas grįsta raumenų atmintimi. Kai tik užsirakina durys ir nuskamba gongas – metas veikti. Tada negalvoji apie nieką kitą.

Didesni trukdžiai buvo ne kovos vakarą, o visą šią savaitę – daug žmonių rašė, daug interviu, stengiausi gerai atstovauti Luizianai ir kalbėti apie mūsų kultūrą. Buvau tempiamas į įvairias puses.

Bet pati kova atrodė kaip visos kitos. Tik garsesnė. Jaučiau meilę, bet tai netrukdė.

– Ką pasakytum tam būsimam „Dustinui Poirier“, kuris galbūt žiūrėjo į tave šį vakarą?

– Sek savo svajonėmis. Kad ir kas bebūtų tavo širdyje – neklausyk kritikų, neklausyk triukšmo iš šalies. Jei turi tikslą, jei turi svajonę – gali ją įgyvendinti. Tikrai gali.

Jei skirsi tam sunkų darbą, atsidavimą, gali kalnus nuversti. Dalykai, kurie atrodo neįmanomi, tampa įmanomi, jei tiki ir dirbi dėl jų. Jokia svajonė nėra per didelė.

– Gal gali pakalbėti apie „American Top Team“ ir kaip ši komanda pakeitė tave kaip žmogų ir atletą? Apie žmones, kuriuos sutikai, su kuriais treniravaisi.

– „American Top Team“ – tai neįtikėtina salė. Persikėliau ten 2012 m. Pirmiausia nuskridau, praleidau savaitę, grįžau namo ir tą pačią savaitę pasiėmiau sunkvežimį, susikroviau viską ir išvažiavau. Tiesiog viską palikau. Pasakiau sau: „Turiu čia būti. Turiu treniruotis su šitais vyrukais.“

Namuose turėjau gerus trenerius ir partnerius, bet jiems tai buvo hobis. O ten – visi profesionalai. Supratau, kad man reikia ten būti.

Ir nuo tada esu ten – su tais pačiais vyrukais, kurie šiandien buvo mano kampe. Jie – ne tik treneriai ar treniruočių draugai. Jie – šeima.

Esame kartu išgyvenę tiek daug kovos savaičių, tiek daug pakilimų ir nuopolių, tiek šventinių naktų ir tiek ašarų – mus sieja ryšys, kuris niekada nedings.

– Ar prisimeni tą akimirką, kai pirmą kartą įsimylėjai šį sportą? Ir ką tas jaunas Dustinas galvotų apie vyrą, kuris dabar sėdi čia scenoje?

– Taip, prisimenu. Pradėjau boksuotis maždaug 17-os, o MMA kovas pradėjau 18-os. Atsimenu, kaip mane sužavėjo vienas prieš vieną konkurencija – kai negali kaltinti nieko kito, tik save, jei kažkas nepavyksta.

Aš visada galėjau pasikliauti savimi. Ir taip, įsimylėjau šį sportą nuo pat pradžių. Jeigu galėčiau pakalbėti su tuo vaikinu, pasakyčiau jam: „Visa tai bus verta. Tikrai verta.“

– Ar prisimeni savo pirmąją kovą? Ir ne būtinai turiu omenyje UFC ar profesionalų sportą – gal tai buvo kiemo muštynės ar bet kas, kas tave paveikė?

– Turiu daugybę tokių prisiminimų. Nežinau, kuri buvo pati pirma. Bet viena kova tikrai įstrigo. Mano žmona... Atsimenu, tai buvo vidurinėje mokykloje. Mano žmona ką tik buvo perėjusi į mano mokyklą iš kitos. Tai buvo viena iš jos pirmųjų savaičių. Tą dieną susimušiau – trenkiau kitam vaikui galvą į plytas, jo dantys perskrodė lūpą, buvau suimtas. Ir ji grįžo namo... Tuo metu mes dar vienas kito nepažinojom. Ji tada mamai pasakė, kad kažkoks vaikis buvo suimtas ir panašiai. Na, o vėliau ji tapo mano žmona – tai viskas baigėsi gerai.

– Tavo žmona Jolie šalia tavęs nuo pat pradžių. Kokį patarimą ji tau davė, kai pirmą kartą vežė tave į kovą? Ir kaip tas patarimas pasikeitė per visus šiuos metus?

– Bičiuli, net nežinau, kodėl tuo metu pats neturėjau automobilio. Gal kaip tik buvau netekęs savo ir jis buvo sugedęs. O ji turėjo. Ji mane nuvežė į Teksarkaną iš Lafajeto, Luizianos. Ir aš tada kovojau rodeo arenoje. Ji net nežinojo, ką aš tiksliai darau – tuo metu MMA nebuvo labai populiaru. Bet ji tiesiog mane palaikė.

Laukdavau, kol ji baigs darbą, kad galėčiau pasiskolinti jos automobilį ir nuvažiuoti į salę. Pats važiuodavau dviračiu į darbą. Mes su Jolie viską išgyvenome kartu dar būdami labai jauni.

– Prieš 15 metų, kai buvo filmuojamas dokumentinis filmas „Fightville“, tu atsisakei save vadinti profesionaliu kovotoju, nes tuo metu negalėjai iš to išlaikyti šeimos. Dabar, paskutinės kovos dieną, tu ne tik tai pasiekei, bet ir daug daugiau. Kaip tai tave verčia jaustis?

– Tai teikia gerą jausmą. Mišrūs kovos menai man buvo tarsi transporto priemonė, kuri nuvežė į vietą, apie kurią galėjau tik svajoti. Ji suteikė mano šeimai saugų gyvenimą.

Mano dukros mokslai jau apmokėti, sveikatos apsauga užtikrinta. Esu dėkingas, kad viską galėjau pasiekti besivaikydamas svajonės.

Dariau tai, ką iš tikrųjų myliu. Tai niekada nebuvo darbas. Net ir šiemet, kai ruošiausi šiai paskutinei kovai – tai nebuvo darbas, tai buvo aistra.

Ir būtent to aš šiek tiek bijau dabar, kad nebeturėsiu šio pagrindo po kojomis. Kovos visada buvo mano saugi vieta. Kad ir kas vykdavo gyvenime, galėdavau nueiti į salę, prakaituoti, kraujuoti su komandos draugais – ir visas pasaulis tada išnykdavo.

Kovos man reiškia be galo daug.