Ašarų netramdęs Dustinas Poirier prieš paskutinę kovą skaitė draugų ir kovotojų laiškus: „Kodėl tai darote su manimi?“

 Jau šį savaitgalį UFC legenda Dustinas Poirier stos į paskutinę karjeros kovą, kai „UFC 318“ turnyre savo gimtajame Naujajame Orleane dėl BMF titulo susikaus su būsimu UFC Šlovės muziejaus nariu Maxu Holloway.

Prieš būsimą kovą D. Poirier sėdo priešais ESPN kameras, o jam buvo įteikti kitų UFC kovotojų ir draugų laiškai. Su ašaromis akyse laiškus skaitęs D. Poirier retoriškai klausė, „kodėl tai darote su manimi“, o galiausiai baigė skaityti ir gavo leidimą šiuos laiškus ir jų turinį pasilikti sau.

„Sveikinimai dėl tavo UFC karjeros. Buvo didelė dovana stebėti tavo karus per visus šiuos metus. Vienos mėgstamiausių kovų – tavo pergalė prieš Holloway Atlantoje. Vienas geriausių prisiminimų – kai Dana White‘as uždėjo tau diržą. Kova su Danu Hookeriu, nokautas kelio smūgiu prieš Benoitą St. Denisą. Stebėjau ją iš Australijos. Visi bare pašoko iš vietų. Tai buvo magiška.

Buvo dovana stebėti ir tada, kai nelaimėjai, matyti, kaip elgiesi kilniai, kaip ramiai sprendi nesutarimus, esi kantrus, sąžiningas sau ir daliniesi žemiausiais momentais su sirgaliais, kad ir mes galėtume išgyventi kartu su tavimi.

Stebėti, kaip atsistodavai už save ir dėl savo kovų, mane labai įkvėpė per visus šiuos metus. Ir žinau, kad nesu vienintelis. Buvo akimirkų, kai norėjau viską mesti, bet to nepadariau, nes tu nepasidavei. Tu niekada nepasidavei. Tu prisitaikai, persiderini, vėl patiki savimi ir vėl žengi į gyvenimo ugnį. Ir kadangi tu tai darai, tai padeda ir mums visiems tai daryti.

Todėl sirgalių vardu, jei jie leis, ir Luizianos valstijos vardu, jei jie leis, noriu pasakyti – ačiū, kad leidai mums būti viso to dalimi. Negalėčiau jaustis laimingesnis pažinęs tokį unikalų žmogų kaip tu. Tu esi įkvėpimas man ir daugeliui. Ačiū, kad dalinaisi su mumis kiek galėjai. Tu esi puikus kovotojas, bet taip pat ir puikus žmogus.

Telaimina tave Dievas, „Deimante“. Nekantrauju pamatyti, kas dar sužibės tavo kelyje. Visa meilė – Theo ir visi kiti“, – pirmą laišką perskaitė D. Poirier.

„DP, žinoti, kad tai tavo paskutinė kova, yra dvejopa patirtis. Daugeliu atžvilgių man liūdna, savanaudiškais sumetimais. Liūdna, nes žinau, kad tavęs nebepamatysiu taip dažnai, žinodamas, kad gyveni Luizianoje ir paprastai atvyksti į Floridą tik stovykloms.

Kita vertus, tu pasiūlei grįžti padėti, jei kam reikės pagalbos ir tai būdinga tau – toks tu visada buvai komandos draugas. Visada pasiryžęs skristi į Floridą, prisijungti prie stovyklos tam, kad padėtum bet kam, kas kovoja prieš kairiarankį ir visada darydavai tai iš savo kišenės.

Liūdna matyti, kaip pasitrauki, bet džiaugiuosi, kad pereini prie daug saugesnio ir sveikesnio gyvenimo būdo.

Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad tu man visada sakei, jog liksi ištikimas sau ir būtent taip ir padarei. Tu sakei: „Jei reikia laimėti dar kelias kovas, kad gaučiau titulą – man tai tinka.“ Kai pirmą kartą kovojai dėl diržo, tavo kelias iki jo buvo antras ilgiausias, nusileidžiantis tik Michaelui Bispingui.

Niekada nerodei vaidmenų, neapsimetinėjai, nenešiojai juokingų kepurių, kad sulauktum dėmesio. Tiesiog sunkiai treniruodavaisi, ateidavai ir kovodavai iš visos širdies. Tu mums dovanojai kai kurias iš įsimintiniausių kovų mūsų sporto istorijoje“, – dar vieną laišką perskaitė D. Poirier.

Nors jau šių laiškų metu D. Poirier graudinosi, tačiau po šių žodžių pripažino: „Žmogau, jaučiu, kad netrukus susigraudinsiu.“

„Ko labiausiai pasiilgsiu – tai bendrystės, kelionių, visų vyrukų kartu. Kartais kovų kelionės būna stresinės ir reikalauja daug darbo, bet metai iš metų jos su tavimi būdavo lengvos, ramios ir smagios.

Nuomodavome namus, laikydavome visus trenerius ir treniruočių partnerius kartu – tai visada būdavo nuotykis. Pramogos dažniausiai būdavo susijusios su stalo tenisu ar kitu žaidimu, dėl kurio galėdavome lažintis. Gali būti, kad vis dar esi skolingas man pinigų.

Vienas ryškiausių prisiminimų man – dar seniai salėje. Tuo metu kultūra buvo visai kita – mūvėdavome 16 uncijų pirštines, šalmo apsaugas ir sparinguodavomės 100 procentų. Sportas pasikeitė, dabar taip nedarome. Bet tuo metu tu traiškei treniruočių partnerius.

Visada turėjai natūralios jėgos – net su 16 uncijų pirštinėmis ir šalmu – tu išjunginėdavai žmones. Mums baigėsi sparingo partneriai ir aš paskambinau savo draugui Markui Degradui iš Bostono, pasakiau, kad mums reikia partnerio „Deimantui“. Deja, tu jį „išjungei“ jau per pirmą sparingą. Man buvo labai gėda, atsiprašiau jo. Galvojau, kad po to niekas daugiau mums nepadės. Tu nesi blogas žmogus – tiesiog pataikei švarų smūgį. Jie vėliau tai suprato. Bet moralas toks – visi žinojo, kad Dustinas tikrai smogia stipriai“, – dar vieną laišką citavo D. Poirier.

Apie šią istoriją prakalbo ir pats kovotojas: „Mano žmogau, Mike’ai, tai buvo nuostabu. Pamenu, pirmą dieną pataikiau smūgį į galvą, nors pats net negaliu jų normaliai atlikti – mano klubas sutrikęs. Reiškia, jis tikrai padarė klaidą. Tai buvo nerealu.“

Toliau D. Poirier skaitė dar vieną laišką.

„Čia tavo draugas T-Webas. Noriu padėkoti už tai, kad leidai man būti maža tavo kelionės dalimi – tiek kaip kovotojo, tiek kaip žmogaus. Žinoti, kad tai tavo paskutinė kova, truputį skaudu, nes visada laukdavau, kada galėsiu pamatyti, kaip tu švieti narve.

Tu visada švytėdavai ryškiausiai, kai įžengdavai į narvą ir tai mane įkvėpdavo. Egoistiškai, bet man tavęs tikrai trūks. Bet kaip tikras draugas suprantu, kodėl traukiesi ir didžiuojuosi tavimi dėl šio sprendimo.

Tave stebėti nuo pat pradžios, kai buvai dar vaikas – viena labiausiai motyvuojančių patirčių mano gyvenime. Matyti, kaip autsaideris pakyla iš lūšnynų į viršų. Pamenu vieną dieną, kai aš buvau pralaimėjęs kovą ir tu man sakei: „Nesuprantu, kaip gali būti laimingas po pralaimėjimo.“ Ir, žmogau, sąžiningai – aš galėjau būti laimingas, nes mačiau, kaip tu tai išgyveni. Tu padėjai man per tai pereiti.

Didžiuojuosi matydamas, kaip visada iškelta galva eidavai į priekį. Didžiuojuosi stebėdamas, kaip vėl ir vėl atsitiesdavai ir kovodavai toliau.

Mano mėgstamiausias prisiminimas iš tavo karjeros – kai nusivedei mane su savimi į Milvokį ir mes stovėjome tunelyje prieš kovą, o visi žmonės tave nušvilpinėjo, nes buvai varžovo gimtajame mieste. Pažvelgti į visus tuos žmones, žinant, kad tu tuoj juos nutildysi – man tai buvo siurrealu.

Tad ačiū tau už šį prisiminimą ir už daugybę kitų. Man tavęs trūks. Trūks kovotojo, bet vis tiek tave matysiu. Tik trūks būtent to kovotojo.

Su daug meilės – T-Webas“, – su trumpais stabtelėjimais ir ašaromis akyse perskaitė D. Poirier.

„Kodėl jūs taip su manimi elgiatės? Kodėl jūs tai darote, žmogau? Nenoriu dabar pasinerti į jausmus. Kodėl negalėjome to padaryti po kovos?“, – klausė D. Poirier.

Patikslinus, kad liko tik keli laiškai, D. Poirier nevengė ir pajuokauti: „Žinau. Leiskite man susigrąžinti testosteroną. Palaukite. Turiu su kuo nors pasivaržyti rankų lenkime prieš skaitydamas kitą.“

Netrkus D. Poirier pradėjo skaityti paskutiniuosius laiškus.

„Mano žmogau... Kokia kelionė. 15 metų pralėkė akimirksniu ir mes visi buvome tavo didybės liudininkai. Tavo karjera – verta tokio žmogaus kaip tu“, – perskaitęs šiuos žodžius D. Poirier stabtelėjo.

„Šitas žmogus buvo su manimi nuo pat pradžių. Palaukite. Aš ne minkštaskūris. Palaukite. Turiu tęsti?“, – pasiteiravo D. Poirier?

„Jei per sunku – ne, neturi. Gali pasilikti, jei nori“, – gavus patvirtinimą, D. Poirier nusprendė daugiau nebeskaityti ir pasilikti tai sau.