Aurimas Budraitis: Kreivų veidrodžių karalystėje arba „Žalgirio“ vadovų pasimetimas realybėje (4)

„Gal kažkam atrodo juokinga, bet mūsų tikslas – Čempionų lygos grupė“, - it mantrą dar nuo praėjusios vasaros kartojo „Žalgirio“ vadovė Vilma Venslovaitienė. Viena vertus, ambicingi tikslai nėra blogai, kita vertus.. užimant septintą vietą A lygoje viešai kalbėti apie patekimą į stipriausią Europos futbolo turnyrą, rodo žmogaus pasimetimą realybėje.

O realybė, kaip kreivų veidrodžių karalystėje: po praėjusio sezono praradus keturis svarbiausius komandos žaidėjus, nei gruodį, nei sausį kitų žaidėjų nekvieti, nes jie brangūs, tada atsiveži talentus iš Švedijos trečios lygos, Pauliui Golubickui pakaitalo neieškai, nes 40 akademijos auklėtinių yra neblogesni, sezoną pradedi, apskritai, be puolėjų..

Visai neblogai, kaip klubui, siekiančiam patekti į Čempionų lygos pagrindinį turnyrą. O jei ir to maža, visada galime prisiminti, kad toks ambicingas klubas kelinti metai iš eilės neturi nei atletinio rengimo trenerio, nei sporto direktoriaus. O kam jie reikalingi, kai yra produkcija kompanija Vilma ir Vladimiras.

Sezonas įsibėgėjo. Nuo trečiojo turo rungtynių „Žalgiris“ niekada neturėjo bent penkiasdešimties procentų pergalių balanso, o įsibėgėjus antrajam ratui, nusirito ant aštuntojo turnyro lentelės laiptelio.

Ženklas, kad kažkas ne taip? Nebūtinai. Nei V. Venslovaitienė, nei Vladimiras Čeburinas nė sykio neprisiėmė atsakomybės. Nė sykio nepasakė, kad buvo nepataikyta su kai kuriais žaidėjais, nė sykio nepasakė, kad buvo suklysta dėl taktinių sprendimų ar panašių dalykų.

Visą laiką mes girdėjome tas pačias daineles apie geriausią trenerį ir iš 600 kandidatų atsirinktus dabartinius žaidėjus. Dar vieną dainelę nuolat girdi teisėjų asociacija, kuri beveik po kiekvienų rungtynių gauna po dvylika situacijų, kurios, anot „Žalgirio“ klubo, buvo nesąžiningai įvertintos ir prisidėjo prie „Žalgirio“ eilinių nelaimėtų rungtynių.

Vos nepamiršau. Yra ir dar viena labai populiari dainelė apie į „Žalgirio“ sistemą integruojamus jaunus lietuvius. Akivaizdžią tokios integracijos naudą matėme atsakomosiose UEFA Čempionų lygos atrankos rungtynėse, kai vienu metu aikštėje nebuvo NEI VIENO lietuvio. Nei jauno, nei seno. Užtat, buvo būrys legionierių, kurie A lygoje minučių praktiškai negauna. Neslėpkim, puikūs integracijos vaisiai!

Serija su „Spartans“ parodė, kiek toli šių metų „Žalgiris“ yra ne tik nuo Čempionų lygos pagrindinio etapo, bet toli ir nuo Maltos čempionų, surinkusių naują komandą vos prieš kelias savaites.

NULIS smūgių į vartų plotą per 120 minučių, NULIS kampinių per 90 minučių, NULIS apsilankymų baudos aikštelėje per 30 minučių, NULIS kartų priešininkų aikštės pusėje bandant atlikti bent tris tikslius perdavimus. Skaičiai nemeluoja – „Žalgiris“ antradienio vakarą buvo visiškai bejėgis.

Tačiau net ir po tokių rungtynių, kai buvo iššvaistyta Vilniuje susikrauta dviejų įvarčių persvara, kaltų nėra. Nebent dviejų baudinių nerealizavęs Dino Salčinovičius. Šįkart jis, kitąkart kitas. Tiek V. Venslovaitienė, tiek V. Čeburinas atpirkimo ožių visada ras. Bet gal šis pralaimėjimas yra ta riba, kai Vilmai ir Vladimirui patiems reikėtų atidžiau pažiūrėti į veidrodį? Gal tai yra riba, kaip „Žaliai baltas Vilnius“ rašo, kad atėjo laikas pokyčiams?