Rokas Jokubaitis: apie kritusias bombas, evakuaciją iš Tel Avivo, išaugusį pasitikėjimą ir kodėl atmetė „Žalgirio“ pasiūlymą
Rokas Jokubaitis | Roberto Riabovo / BNS nuotr.
Pirmadienį Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kandidatai renkasi Druskininkuose, kuriuose startuos pirmoji pasiruošimo Europos čempionatui stovyklos dalis.
Vienas iš rinktinės narių – Tel Avivo „Maccabi“ įžaidėjas Rokas Jokubaitis, kuris papasakojo apie žaidimą Izraelyje, Kauno „Žalgirio“ susidomėjimą ir kodėl nesugrįžo į Kauną.
– Rokai, jeigu reikėtų užrašyti titrą, kokios komandos žaidėju šiuo metu reikėtų tave pristatyti?
– Pamatysime už kelių dienų. Čia toks kaip ir jau viešai gal ir pasakyta, bet man sakė geriau niekam nesakyti, tai dar palaukime kelias dienas, gal net rytoj bus naujienos. Tai gal geriau taip ir palikime, nes čia dar prisikalbėsime.
– Ar ta paslaptis susijusi su tuo, kas vyko Izraelyje sezono pabaigoje?
– Taip, tas tikrai prisidėjo. Kaip ir matėte žiniasklaidoje, jau buvo, kad aš norėjau likti, jau ir tą sutartį man buvo įteikę, bet atsitiko dalykai, kurie ne nuo tavęs priklauso. Nežinau – šeima, pats, draugai – tikrai dėl to labai pergyveno. Aišku, kaip turėjome grįžti iš Tel Avivo namo, tai realiai išgyvenome karą. Nesmagu prisiminti. Manau, tas tikrai prisidėjo ir nepadėjo.
– Kaip viskas vyko?
– Mūsų komanda buvo išvežta 60 kilometrų nuo Tel Avivo, kelias dienas laukėme lygos sprendimo – ar vyks rungtynės, ar ne. Mes su legionieriais tiesiog pasakėme, kad nesportuosime, nesitreniruosime, nežaisime, nes nemanau, kad būtų normalu tokiomis sąlygomis žaisti. Tada lyga nusprendė nutraukti čempionatą. Su autobusu važiavome iki Jordanijos sienos. Pasienio punkte – panika, žmonių srautas, visi bėga iš Izraelio. Patirtis – įdomi. Jordanijos pasienyje keli autobusiukai mus nuvežė iki sostinės. Iš sostinės dauguma amerikiečių išskrido į Detroitą, o mes, keli europiečiai – į Kretą, iš Kretos į Atėnus, ir tada kas kur turėjo.
– Ką tai reiškė tau ir tavo šeimai emociškai?
– Manau, labiau šeimai. Aišku, ir pats pergyvenau, bet gal ramiau tai išgyvenau. Šeima, seneliai, draugai ir visi lietuviai per žinias matė tai, ką mes pajautėme. Sunku nupasakoti. Tas pakilimas iš Jordanijos, tas laukimas, kad nieko nenutiktų, kad lėktuvas negrįžtų, kad neuždarytų oro erdvės... Gal ne kaip filme, bet panašiai. Grįžęs į Europą, į Kretą, jau atsipūčiau – buvo ramu. Bet streso buvo.
– Buvo pranešimų, kad karas palietė ir tavo gyvenamą kompleksą. Kiek arti viskas vyko?
– Kur aš gyvenau, tai buvo miesto centras. Šalia – karinę bazę primenantis objektas. Bijau suklysti, bet manau, kad ten ir taikė Iranas. Šalia pastato krito bomba, sudrebėjo pastatas. Buvome požeminiame parkinge, minus ketvirtame aukšte, ir net ten jautėsi drebėjimas. Tai tikrai buvo reikalų. Dabar jau kalbu ramiai, bet tai reikia pajusti. Nesmagu tai išgyventi.
– Kalbant apie rinktinę – ar jauti, kad šįkart laukia didesnė atsakomybė? Atrodo, kad rinktinė sukasi apie tave ir Joną.
– Taip, nujaučiu, matau. Ar bijau tos atsakomybės? Anksčiau gal būčiau sakęs „taip“, bet dabar po šio sezono, kai teko daugiau pažaisti negu 10–15 minučių, tai davė daug pasitikėjimo. Manau, kas rinktinėje svarbiausia – tai pasitikėjimas, kurį atsineši iš klubinio sezono. Jo dabar tikrai yra daug. Jaučiuosi gerai. Labai laukiau šitos stovyklos. Aišku, matėme sąrašą – daug netekčių, bet tai komandinis sportas. Man asmeniškai tai prideda motyvacijos. Ilgas pasiruošimas, dar sunku pasakyti, kaip viskas bus. Naujas trenerių štabas, bet tikrai laukiu. Pasitikėjimas – geras. Nesijaudinu.
– Žaidimo prasme turėjai labai gerą sezoną. Kur, tavo nuomone, labiausiai patobulėjai?
– Manau, kad tas pats pasitikėjimas. Jeigu su pasitikėjimu žaidi daug minučių, gali duoti daug naudos. Gali pamatyti dalykų, kurių pats net negalvojai, kad sugebi. Pasitikėjimo labai trūko – tiek po praėjusio sezono Barselonoje, tiek po Puerto Riko. Dabar jausmas visiškai kitas – ir kūnas jaučiasi kitaip. Manau, pasitikėjimas buvo svarbiausias dalykas, kurio trūko.
– Po proveržio sezono ir permainų „Knicks“ komandoje nesi kviečiamas į NBA vasaros lygą. Kodėl?
– Net kontakto nebuvo. Praėjusią vasarą, kai po Puerto Riko nuvykau į vasaros lygą, pasakiau tiek agentui, tiek žmonėms „Knicks“ organizacijoje – jau du kartus važiavau ten pasirodyti. Manau, kad parodžiau, ką sugebu pernai vasarą. Tai pasakiau: „Ačiū, užtenka.“ Jaučiu, kad vasaros lygos marškinėliai man jau per maži. Jeigu jau parodžiau, ką sugebu, jie turi tą medžiagą ir nebereikia nieko daugiau rodyti.
– Buvo rašoma apie derybas su „Žalgiriu“. Ar tai tiesa?
– Taip, žiniasklaidoje rašyta teisingai – tikrai kalbino, bet iki pilno susitarimo nenuėjome. Svarbiausia, kad nebuvo jokių pykčių. Viskas vyko gražiai. Dėl to esu laimingas – jokių blogų santykių nebuvo.
– Kodėl nepavyko susitarti su „Žalgiriu“?
– Tuo metu, kai kalbėjome, „Žalgiris“ rodė didelį dėmesį, bet aš buvau labai laimingas „Maccabi“ klube. Tuo metu jau buvo kokie trys–keturi mėnesiai be sirenų, be nieko. Buvo prasidėjusios kalbos, kad galime grįžti į Tel Avivą. Mama buvo atvykusi aplankyti. Atrodė, kad gyvenimas ten tvarkosi. Nenorėjau nieko keisti. Treneris Odedas Kattashas davė daug pasitikėjimo. Buvau ten laimingas. Tuo metu reikėjo greitai priimti sprendimą, o aš nebuvau pasiruošęs. Dėmesys prasidėjo labai anksti, bet tuo momentu neturėjau minčių apie pokyčius. Turėjau kontraktą, viskas buvo gerai. Taip viskas ir nutrūko.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
