Į olimpinį nuotykį – su šeima
Martyno Stankaičio nuotr. | Organizatorių nuotr.
Verslininkas Antonio Meschino vis labiau pratinasi prie svarbaus ir garbingo vaidmens – kitąmet vasarį Italijoje vyksiančiose Milano ir Kortinos žiemos olimpinėse žaidynėse jis bus Lietuvos olimpinės rinktinės atašė. O kol didieji darbai dar tik laukia, jis su šeima puikiai įsilieja į šalies sportinį gyvenimą – birželio 7 d. Antonio su žmona Asta Klaipėdoje nešė Olimpinės dienos deglą.
„Labai didžiuojamės šiomis tėčio pareigomis, man atrodo, jos jam tinka ir labai patinka“, – apie olimpinio atašė statusą sako populiarioji nuomonės formuotoja Karolina Meschino, su tėvais jau išbandžiusi pora žiemos sporto šakų.
- Kokį įspūdį jums paliko Olimpinės dienos renginiai?, – paklausė žurnalas „Olimpinė panorama“
Antonio: Deglo nešimas buvo ypatingas, jaudinantis ir labai simboliškas. Tą akimirką jautėme didelę atsakomybę ir garbę – rankose turėjome ne tik ugnį, bet ir Lietuvos viltis, pergalių troškimą, vienybės ir stiprybės simbolį. Deglo kelionė iš rankų į rankas priminė nepertraukiamą olimpinės dvasios estafetę, perduodamą iš kartos į kartą.
Asta: Visa Olimpinės dienos šventė paliko šilčiausių įspūdžių. 106 skirtingos sporto veiklos, varžybos, susitikimai su olimpiečiais ir įvairių šakų atstovais, kurie mielai dalijosi savo patirtimis, leido kiekvienam lankytojui artimiau prisiliesti prie sporto pasaulio. Tai buvo tikra didelė olimpinės šeimos šventė, kurioje vietos užteko visiems – ir mažiesiems, ir suaugusiems.
Kartu su vyru svarstėme, kaip būtų prasminga, jei tokia graži tradicija įsitvirtintų ir kasmet vyktų visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Tai būtų didelė nauda vaikams ir jaunimui – galimybė vienoje vietoje išbandyti daugybę sporto šakų, pažinti profesionalius sportininkus ir galbūt atrasti savąjį kelią į sportą, kuris gali virsti gyvenimo pašaukimu.
Man pačiai pavyko išpildyti seną svajonę – pirmą kartą išbandžiau oro jogą. Ilgą laiką spėliojau, kaip ji atrodo praktiškai, o pabandžius labai patiko, todėl norėčiau pradėti lankyti užsiėmimus.
Sužavėjo ugniagesių-gelbėtojų komandinės varžybos, kurios parodė, kiek jėgos, profesionalumo ir susikaupimo reikalauja jų svarbus darbas, čia virtęs sportine kova.
Vaikų džiaugsmas buvo neapsakomas ir jie noriai dalyvavo įvairiose rungtyse: šaudymo, beisbolo, imtynių, baidarių ir daugelyje kitų. Sportas dovanoja ne tik sveikatą, bet ir begalę džiaugsmo hormonų – dopamino. Ši diena dar kartą parodė, koks sportas svarbus mums visiems.
- Visi trys jau išbandėte biatloną. Būtent šios šakos rinktinė žada būti gausiausia Milano ir Kortinos žaidynėse tarp Lietuvos atstovų.
Antonio: Idėja išbandyti žiemos sporto šakas gimė iš noro artimiau susipažinti su biatlonu ir kitomis sporto šakomis, parodyti, koks jis įdomus ir sudėtingas, plačiajai visuomenei, ypač jaunimui.
Turėjome galimybę išbandyti biatloną kartu su olimpiečiu Linu Baniu, kuris mums, naujokams, paruošė įvairių iššūkių. Taip galėjome praktiškai patirti, su kuo kasdien susiduria biatlonininkai: susipažinome su taisyklėmis, išmėginome profesionalią įrangą – šautuvus, vasarines slides – ir pamatėme, kaip sportininkai ruošiasi žiemos žaidynėms net ir šiltuoju sezonu.
Toks lengvas, šiek tiek žaismingas, bet kartu labai informatyvus formatas puikiai atskleidė, kiek ši šaka reikalauja fizinės ištvermės, tikslumo, susikaupimo ir psichologinės stiprybės. Manau, tokie praktiniai užsiėmimai labai įtraukia ir motyvuoja jaunimą, leidžia jiems pajausti sporto grožį ir įvairovę.
Asta: Man iš visų žiemos sporto šakų labiausiai imponuoja dailusis čiuožimas, akmenslydis, akrobatinis slidinėjimas ir šuoliai su slidėmis. Visose šiose rungtyse žavi profesionalumo, technikos, ištvermės, estetikos, emocijos ir azarto dermė. Tai sportas, kuriame matai ne tik fizinį meistriškumą, bet ir meninę išraišką, kūrybiškumą, vidinę stiprybę.
Pati patyriau, kaip neįtikėtinai sudėtinga po kardiopratimų išlaikyti tokį sunkų ginklą rankose ir dar pataikyti į taikinį. Iš šono viskas atrodo paprasta, bet kiek reikia susikaupimo! Širdis kala, rankos dreba... Labai juokinga buvo, kai drebančiomis rankomis stengiausi pataikyti į taikinį, nieko gero nesitikėjau, bet vis tiek netyčia pavyko – fortūna! (juokiasi).
Karolina: Buvo labai įdomu pamatyti iš arti, kas yra tas biatlonas. Po šios patirties sportininkams jaučiu dar didesnę pagarbą, nes suprantu, kiek jėgų ir pastangų reikia atiduoti, kad pasiektum tokį profesionalų lygį. Įvertinau, kaip tai sunku ir kiek reikia įdirbio. Tikrai įdomu prie to prisiliesti. Su slidėmis ant ratukų jaučiausi kaip Bembis ant ledo. Na, o šaudyti man, matyt, neduota (šypsosi).
- Asta su Karolina turėjo progos apsiauti pačiūžas ir susipažinti su olimpiete ledo šokėja Paulina Ramanauskaite. Kokia pasirodė ši sporto šaka, juk abiem patinka žiūrėti dailiojo čiuožimo varžybas?
Karolina: Dailusis čiuožimas, šokiai ant ledo tikrai vizualiai gražiausios žiemos sporto rungtys. Kiek ten grakštumo, elegancijos, o dar tie triukai! Tai mane žavėjo nuo vaikystės.
Pačiai atsistoti ant ledo sekėsi, neslėpsiu, tragiškai. Tai visiškai ne mano dalykas. Niekada gyvenime nesu normaliai čiuožusi, o kai ant pačiūžų atsistojau trisdešimties, neturėdama jokios patirties, iškart natūraliai galvojau viena: Dieve, kaip čia nesusilaužyti rankos, kojos, stuburo ar galvos neprasiskelti. Dabar jau būtų per vėlu panašių dalykų mokytis.
Smagu, kad mano keturmetė dukra labai susidomėjusi dailiuoju čiuožimu, jai patinka stebėti vaizdo įrašus su čiuožėjais, pati yra buvusi keliose treniruotėse ir labai prašo, kad nuo rugsėjo leisčiau jas lankyti nuolat. Smagu, kad galėsiu stebėti Isabelle čiuožiančią ir džiaugtis jos pasiekimais, laisvumu ir drąsa būti ant ledo. Jau metus ji lanko gimnastiką.
Asta: Labai smagi patirtis! Pamenu, vaikystėje tai buvo viena mano mėgstamiausių žiemos pramogų: kieme ant išlieto ledo čiuožėme, žaidėme ir svajojome, kad būsime garsios dailiojo čiuožimo žvaigždės. Tuo metu buvome neblogai įvaldžiusios techniką – kiemo varžybose rungtyniaudavome, kuri ilgiau išlaikys kregždutės pozą ant vienos kojos ar pašoks aukščiau nuo ledo.
Tačiau dabar, atsistojus ant pačiūžų po daugiau nei 40 metų, tai jau tikras iššūkis! Buvo sunku net pajudėti iš vietos, todėl viskas virto labai juokingu nuotykiu. Kartu turėjome progą pabendrauti su nuostabiąja Paulina Ramanauskaite. Žiūrint į ją, tiesiog atėmė žadą, kiek ištvermės, technikos, choreografijos ir vidinio atsidavimo reikalauja dailusis čiuožimas. Juk pradėjęs vaikystėje turi kasdien treniruotis ir tobulėti visą karjeros laiką. O apie Paulinos suktukus net nėra ką pasakyti. Kai ant ledo nesugebi pajudėti iš vietos, belieka „čiuožti“ rankų judesiais (juokiasi).
Ledo arenoje dailiojo čiuožimo varžybų dar neteko stebėti, bet labai tikimės, kad šią svajonę pavyks įgyvendinti Milano ir Kortinos žaidynėse. Kol kas šias varžybas žiūrėdavome per televiziją, tačiau gyvas reginys, neabejojame, bus dar labiau įkvepiantis ir nepakartojamas.
- Koks apskritai jūsų santykis su sportu?
Asta: Jaunystėje ne vienus metus lankiau lengvąją atletiką, vėliau buvo teniso etapas. Šiuo metu labiausiai mėgstu lengvą, malonumą teikiantį judesį. Tai – joga, važiavimas dviračiu, tiesiog aktyvus laikas, kuris ne tik stiprina kūną, bet ir gerina emocinę savijautą. Tačiau su metais vis aiškiau suprantu, kad į sportą reikia žvelgti rimčiau – tai investicija į ilgaamžiškumą ir gerą savijautą.
Kalbant apie sporto šakas, kurias stebime, tai, žinoma, pirmoje vietoje yra krepšinis. Kartais einame žiūrėti rungtynių į areną. O prisėdusi prie televizoriaus ekrano ypač įsitraukiu į plaukimą, šuolius nuo tramplino, meninę gimnastiką.
Daugiausiai emocijų visada kelia Lietuvos sportininkų pasirodymai tarptautinėse varžybose. Kai pamatai mūsų olimpietį, kuris sėkmingai kovoja, natūraliai įsijauti, pradedi sirgti, sekti jo kelią, išgyveni kiekvieną pergalę ar nesėkmę lyg savą. Patriotizmas čia turi labai stiprų vaidmenį.
Karolina: Vaikystėje daug metų lankiau gimnastiką, plaukimą, bandžiau jodinėti, – domėjausi skirtingomis šakomis ir patiko jas išmėginti. Pastaruosius pora metų vaikščiojau ir į pilatesą, ir į šokius baseine – neapsistoju ilgam ties vienu, bet visada palaikau fizinį aktyvumą.
- Antonio, ar žiemos sportas dabar, tapus olimpiniu atašė, įsiveržė į gyvenimą, ar domėjotės juo ir anksčiau? Dažnas italas negali gyventi be slidžių. Ar jūs iš tokių?
- Taip, italams slidinėjimas ir kalnų sportas apskritai – neatsiejama gyvenimo dalis, ypač Šiaurės Italijoje. Alpės – tai ne tik gamta, bet ir giliai įaugusi kultūros, šeimos laisvalaikio ir tradicijų dalis. Dauguma vaikų nuo mažens stovi ant slidžių, o savaitgaliai ir atostogos dažnai praleidžiami kalnuose.
Tačiau mano vaikystės istorija kiek kitokia, nes gimiau Australijoje, Niukasle, prie Ramiojo vandenyno. Ten mane supo visai kitos gamtos stichijos ir vasaros veiklos. Ypač artimas buvo banglenčių sportas, kuris mano kartos australams simbolizavo laisvę, nuotykį ir savitą gyvenimo būdą.
Žinoma, futbolas bei regbis buvo kasdienė mano vaikystės treniruočių dalis – tai užsiėmimai, kurie Australijoje turi labai gilias tradicijas ir plačią bendruomenę.
Nepaisant to, dabar žiemos sportas vis labiau įsiveržia ir į mano gyvenimą. Ypač įdomu stebėti šuolius su slidėmis, kurių varžybos vyks Kortina d’Ampece – ypatingoje Italijos vietoje.
Tiesiog hipnotizuojantis man yra akmenslydis – galiu valandų valandas stebėti varžybas ir įsijausti į kiekvieną taktinį sprendimą.
O dabar, būnant olimpiniu atašė, žiemos sportas įgavo dar kitą prasmę – jaučiu stiprų norą pažinti šias šakas kuo geriau, matyti užkulisius, suprasti, kaip sportininkai ruošiasi startams, ir būti šalia šios didžiulės olimpinės istorijos.
- Kaip įsivaizduojate olimpinio atašė pareigas? Kokių užduočių turite jau dabar?
- Dabar prasideda labai įdomus ir atsakingas etapas. Mano, olimpinio atašė, misija – visapusiškas komandos palaikymas tiek prieš žaidynes, tiek jų metu. Tikslas – pasirūpinti, kad kiekvienas sportininkas ir delegacijos narys galėtų maksimaliai susitelkti į svarbiausią dalyką – varžybas, savo pasirodymą, rezultatą ir olimpinės svajonės įgyvendinimą. Padėsiu spręsti visus nenumatytus kasdienius klausimus, kurie neišvengiamai kyla tokio masto renginyje. Labai svarbi ir emocinė komandos gerovė – stengsiuosi sukurti jaukią, saugią ir ramią aplinką, kad mūsų sportininkai, net ir būdami toli nuo Lietuvos, jaustųsi tarsi namie.
Be to, atašė darbas apima ir reprezentacinę funkciją – tenka bendrauti su kitų šalių delegacijomis, atstovauti Lietuvai įvairiuose oficialiuose renginiuose, priėmimuose, stiprinti šalies įvaizdį olimpinėje bendruomenėje. Man ir mano šeimai – tai didžiulė garbė ir atsakomybė.
- Kokia jūsų šeimos olimpinių žaidynių patirtis? Kuriose jau teko lankytis?
- 2016-aisiais, kai vyko Rio de Žaneiro vasaros olimpinės žaidynės, su Asta tame mieste gyvenome visą mėnesį ir stengėmės nepraleisti nė vienų varžybų, kuriose startavo Lietuvos atletai: palaikėme juos, kartu išgyvenome pergales ir nesėkmes.
Ta patirtis – unikali, ji leido pajusti, kokią ypatingą atmosferą sukuria sporto aistruoliai iš viso pasaulio. Jų energija tiesiog tvyrojo ore.
Įsiminė paplūdimio tinklinis Kopakabanoje – nepakartojamas vaizdas su vandenynu fone ir energinga, džiugia publika; velodromas – stulbinantys greičiai ir sportininkų preciziškumas; tenisas – aukščiausio lygio žaidėjų dvikovos; plaukimas, šuoliai į vandenį; imtynės – kiekviena sporto šaka turėjo savo žavesio ir įtampos.
Astai didžiausią įspūdį paliko meninė gimnastika, kurią stebėdama gyvai dažnai susigraudindavo. Tiek daug elegancijos, grakštumo, sudėtingos technikos ir emocijų viename pasirodyme užburia. Taip pat labai įstrigo sinchroninio plaukimo sportininkų pasirodymai.
Brazilijoje neįmanoma nepajusti futbolo, kuris šioje šalyje išties lyg religija, magijos. Buvome tiesiog įtraukti į tą nepaprastą emocijų sūkurį. Žinoma, krepšinis mums, atvykusiems iš Lietuvos, visada turi ypatingą reikšmę. Vienas įsimintiniausių olimpinių žaidynių momentų – atidarymo ir uždarymo ceremonijos. Savo akimis, ne per televizoriaus ekraną, stebėti Brazilijos kultūros spalvų, muzikos, šokio ir džiaugsmo fiestą, kartu pajusti olimpinę dvasią, tą visus vienijantį jausmą – patirtis, kuri ilgam lieka širdyje ir atmintyje. Kažko panašaus laukiame Italijoje, Milano ir Kortinos žaidynėse.
LTOK žurnalas „Olimpinė panorama“
