Apie psichologines problemas prakalbusio Zverevo brolis: „Gyvenimas daug sunkesnis daugeliui vaikų Afrikoje nei Vimbldono turnyre žaidžiančiam tenisininkui“

Trečioji pasaulio raketė Alexanderis Zverevas patyrė netikėtą pralaimėjimą Vimbldono pirmajame rate, kai 6:4, 7:6(3), 3:6, 6:7(5), 6:4 jį nugalėjo Arthuras Rinderknechas. Ši nesėkmė pratęsė permainingą atkarpą, kurią vokietis išgyvena nuo tada, kai Melburne pralaimėjo „Australian Open“ finale Jannikui Sinneriui.

28-erių tenisininkas po nesėkmės Australijoje krito į duobę – jam buvo atsivėrusi proga tapti pirmąja pasaulio rakete, tačiau Pietų ir Šiaurės Amerikoje jo žaidimas subyrėjo. Tik vėliau jis sugebėjo atsigauti ir triumfavo viename turnyre.

Ant grunto A. Zverevas taip pat nepademonstravo stabilumo – jis užėmė antrą vietą Štutgarte, bet Vimbldone buvo eliminuotas jau pirmajame etape.

Po mačo A. Zverevas neslėpė minčių apie reikalingą psichologo pagalbą.

„Išgyvenau daug sunkumų. Daug sunkumų žiniasklaidoje. Daug sunkumų apskritai gyvenime.

Niekada anksčiau nesijaučiau toks tuščias. Paprasčiausiai trūksta džiaugsmo, trūksta džiaugsmo visame kame, ką darau. Tai nėra vien apie tenisą. Džiaugsmo trūksta ir už aikštės ribų.

Net kai laimiu Štutgarte ar Halėje, tai nebesukelia to jausmo, kuris anksčiau mane džiugino, kai jausdavausi lyg ant sparnų, kai turėjau motyvacijos judėti toliau. Dabar to jausmo nėra – tai pirmas kartas gyvenime, kai tai jaučiu.

Nežinau, kaip į tai atsakyti. Tai toks jausmas, kai eini miegoti ir nesi motyvuotas kitai dienai, neturi noro keltis ir eiti į darbą. Manau, visi esame tai patyrę, nesvarbu, kokį darbą dirbame.“

A. Zverevo brolis, buvęs žaidėjas  ir ne vieną dvejetų mačą kartu su A. Zverevu žaidęs Mischa Zverevas, neslėpė kritikos ir teigė, jog apie tai išgirdo pirmą kartą.

„Jam sekasi gerai, – pareiškė M. Zverevas. – Jis pralaimėjo. Žinoma, tada jautiesi liūdnas ir nusivylęs, bet tai yra šio sporto dalis. Tačiau su juo viskas gerai, ne taip kaip pastaraisiais metais, kai buvo išsisukęs čiurną ar kažkas panašaus. Liūdna. Gaila, kad jis pralaimėjo.

Nežinau, ką jo pareiškimai man reiškia – tai pirmas kartas, kai apie tai girdžiu. Jei jis apie tai kažką sako, tai gerai, aš dažniausiai tik klausau. Nieko rimto nebuvo užsiminta, daug ką išgirstu ir iš jūsų.

Ką tik buvau pas jį. Atrodė, kad jam viskas gerai. Kalbėjomės apie įvairius dalykus, įskaitant ir pozityvius dalykus, ir apie rungtynes. Taip pat kalbėjom apie linksmus dalykus ir tai, ką galėtume nuveikti artimiausiomis savaitėmis. Bet viskas atrodė pozityvu.

Manau, gyvenimas daug sunkesnis daugeliui vaikų Afrikoje nei Vimbldono turnyre žaidžiančiam tenisininkui.“

Su daugiau užuojautos į A. Zverevo žodžius sureagavo serbas Novakas Djokovičius, pareiškęs, jog yra pasiruošęs padėti.

„Su Saša palaikome puikius santykius. Man jis labai patinka kaip žmogus. Mes dažnai kalbamės ne tik apie tenisą, bet ir apie įvairias gyvenimo temas.

Prieš Vimbldoną turėjome bendrą treniruotę – jis manęs klausė techninių dalykų, o aš dalinausi patirtimi. Jis žino, kad visada gali su manimi susisiekti.

Puikiai suprantu, ką jis išgyvena, nes pats ne kartą buvau tokioje būsenoje, kai jautiesi tuščias, kai nebejauti džiaugsmo žaidžiant. Kai rezultatai neatitinka to, ko tikiesi. Tai viso proceso dalis. Ne visada gali jaustis puikiai.

Jis – vienas iš tų žaidėjų, kurie šiemet žaidžia labai daug. Galbūt jis tiesiog pervargo nuo turnyrų ir visko aplink. Gal jam reikia pertraukos, kad pailsintų galvą. Jis ir jo šeima geriausiai žino, ko jam reikia. Aš jį labai suprantu.

Žinau, kad psichikos sveikata teniso pasaulyje ilgą laiką buvo mažai aptarinėjama. Bet manau, šiai temai reikia daugiau dėmesio. Pagarba visiems žaidėjams, kurie turi drąsos apie tai kalbėti. Jam linkiu viso ko geriausio. Jei jam manęs prireiks – aš esu.“