Aurimas Budraitis: Nusileiskime ant žemės ir realiai pradėkime vertinti situaciją (2)

„Sporte turi būti argumentai, kodėl keli sau viltis? Pradedi dėlioti argumentus, kodėl dabar atėjo tavo eilė? Ar tu padarei daugiau negu tavo oponentai?“, - prieš pora mėnesių „Laikytės ten“ laidoje pas Andrių Tapiną klausimus kėlė Lietuvos nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris Edgaras Jankauskas.

Iš tikro, labai geri klausimai, į kuriuos, akivaizdu, įsiklausė retas mūsų. Federacija iškėlė tikslą – patekti į pasaulio čempionatą, gerbėjai skaičiavo, kad per pirmas trejas rungtynes (su Lenkija, Suomija ir Malta) turėsime septynis, o blogiausiu atveju – šešis taškus.

Jau dabar galime konstatuoti, kad tai nebuvo racionalus vertinimas. Patriotiškumas – taip, didžiulis noras – taip, bet ne racionalus vertinimas. Objektyviai atsakykime į klausimą: ką mes esame padarę daugiau negu mūsų oponentai?

Tam, kad patektume į pasaulio čempionatą, turime aplenkti bent vieną iš favoritų. Tikėtina, kad Lenkiją. Taip, lenkai turi savų problemų, tačiau ar tai realiai keičia galios balansą? Atskirose rungtynėse galime sužaisti garbingai, gal net laimėti. Bet ar tikrai galime per aštuonerių rungtynių ciklą būti stabilesni, stipresni ir efektyvesni už Lenkiją?

Kitas klausimas – kodėl galvojome, kad Suomija už mus yra silpnesnė? Užtenka pažvelgti į šios rinktinės žaidėjų atstovaujamus klubus. Ar turime pagrindo manyti, kad mūsų futbolininkai yra pranašesni? Pirmas pusvalandis rungtynėse Kaune aiškiai parodė, kad kam jau kam, bet ne mums į juos žiūrėti iš aukšto.

Malta. Daugeliui mūsų atrodo, kad tai rinktinė, kurią turėtumėm lazdomis užmėtyti. Ok, neužmėtyti, bet laimėti. Tačiau, vėlgi, kas mums suteikia tokio optimizmo? Ar atkreipėte dėmesį, kad Maltos klubinis reitingas jau yra geresnis nei Lietuvos? Būrys šios rinktinės žaidėjų atstovauja gimtosios šalies klubams, o tai tik leidžia daryti išvadą, kad daugiau mažiau Lietuvos ir Maltos rinktinės yra iš to paties segmento.

Kas toliau? Tikėtina, kad rugsėjį nelaimėtų rungtynių serija akistatoje su Malta bus nutraukta. Galbūt, net demonstruojant gerą žaidimą. Tačiau net jei taip atsitiks, pamirškime rožinius akinius ir drambliuko svajones. Reikia nuoseklumo, o ne emocijų.

Šiandien pasaulio čempionatas – tai tikslas, kurio mūsų rinktinė nepasiekia nei pagal žaidimo lygį, nei pagal žaidėjų atstovaujamus klubus, nei pagal infrastruktūrą, nei pagal futbolo kultūrą, nei pagal nieką.

Kada bus kitaip? Vienas Dievas težino. Kol kas vietoj deklaracijų reikėtų susitelkti į jaunų žaidėjų ugdymą, treniravimą, analizę. Nes jei niekas nesikeis čia, jokie svajonių tikslai nebus daugiau nei tiesiog šūkiai ant popieriaus.