Treji metai po Gajaus nelaimės: „Su tokiomis traumomis vos 1 procentas atsistoja ant kojų“

Lygiai prieš trejus metus Lietuvos futbolo bendruomenę sukrėtė kraupi nelaimė – rungtynių metu patyręs sunkią traumą, Gajus Kulbis liko paralyžiuotas. Tuomet mažai kas tikėjo, kad jis dar galės vaikščioti. Šiandien jis savo atkaklumu ir valia įrodo priešingai.

„Klausiau savo fizioterapeuto, ar jis pažįsta daugiau žmonių su tokia trauma kaip mano, kurie dar judėtų. Sakė, kad nepažįsta. Žiūrint iš to taško, galima sakyti, kad mano pasiekimas – visai neblogas. Galiu judėti savarankiškai su ramentu. Svarbiausia – ties tuo nesusifokusuoti ir eiti į priekį. Tą ir bandau daryti“, – sako Gajus.

Jo pasiekimai, kurie daugeliui atrodo kuklūs, jam pačiam – tarsi maratonai. „Prieš kelias savaites nuėjau 940 metrų. Su dviejų ramentų pagalba, bet savo kojomis. Bandžiau siekti rekordo – kiek galiu nueiti. Nuo namų iki autobusų stotelės. Mažas, bet džiuginantis pasiekimas. Žmonėms, kurie nėra su tuo susidūrę, labai sunku suprasti, ką tai reiškia.“

Nepaisant iššūkių, Gajus neprarado vilties ir tvirtumo. „Nei karto nebuvo, kad nusvirtų rankos. Aišku, gyvenime būna visokių momentų. Pavyzdžiui, kai dukra klausia, ar galiu ją pagauti... Tokiais atvejais emociškai būna sunkiau. Bet tai ir tampa papildoma motyvacija – dar daugiau sportuoti, dar labiau stengtis, kad galėčiau su ja bėgti ir žaisti.“

Per šiuos metus jis girdėjo įvairių prognozių. „Viena gydytoja išvis netikėjo, kad atsistosiu ant kojų. Vėliau parodėme vaizdo įrašą – buvo nustebusi. Bet aš jų dėl to nekaltinu. Jie kalba taip, kaip parašyta knygose. Su tokiomis traumomis, kaip man sakė, vos vienas procentas žmonių atsistoja. Bet... Aš tikiu, kad galėsiu vaikščioti, bėgti. Aš to labai noriu. Viskas yra įmanoma.“

Gajaus istorija – ne tik apie skaudžią traumą. Tai istorija apie valią, viltį ir tikėjimą, kad net ir tada, kai kiti netiki – verta eiti pirmyn.