Lietuvos rinktinės treneris Gintaras Savukynas: „Reikia konstatuoti, kad rankinyje atsiliekame“

 Per žingsnį nuo 2026 m. Europos čempionato buvusiai Lietuvos vyrų rankinio rinktinei tenka nuryti karčią piliulę. Europos čempionato atrankos turnyre per 6 rungtynes tris pergales iškovojusiems ir trečią vietą 1-oje grupėje užėmusiems Lietuvos rankininkams iki kelialapio pritrūko geresnio įmestų ir praleistų įvarčių skirtumo.

Lemiamose rungtynėse Lietuvos rankininkai svečiuose 17:26 pralaimėjo Šiaurės Makedonijos rinktinei. Paskutinėse atrankos turnyro rungtynėse lietuviams pakako lygiųjų arba netgi pralaimėjimo vienu įvarčiu ir lietuviai būtų užėmę antrą vietą grupėje, garantuojančioje tiesioginį kelialapį į Europos čempionatą.

Deja, trečią kartą istorijoje patekti į Europos čempionatą nepavyko. Lietuvos rankininkai Europos čempionate dalyvavo du kartus. 1998 m. Lietuvos rinktinė iškovojo 9 vietą, o 2022 m. Senojo žemyno čempionate užėmė 21 vietą.

„Visas atrankos etapas praėjo gana kovingai iš mūsų pusės. Vyrai tikrai atidavė daug jėgų. Po pergalės namuose prieš makedonus, ilgam įnešėme tokią suirutę grupės varžybose. Labai gaila, kad nepavyko atrankos turnyro užbaigti garbingai kovoje su makedonais ir šį etapą baigėme tokiu dideliu pralaimėjimu. Kovoti dėl vietos Europos čempionate buvo begalinės viltys ir nusiteikimas. Tačiau turime mažokai resursų, kad galėtume lygiaverčiai kovoti kiekvienose rungtynėse su aukščiausio lygio varžovais ir šiandienos rungtynės tai išryškino“, – komentavo Lietuvos rinktinės treneris Gintaras Savukynas.

– Lietuvos rinktinė įspūdingu spurtu 4:0 pradėjo rungtynes, bet vėliau strigo puolime, o antrame kėlinyje pelnė vos 6 įvarčius, kas lėmė tokį pasikeitusį žaidimą?

– Rungtynes pradėjome labai gerai, labai susikaupę. Iki pirmo kėlinio vidurio kontroliavome situaciją ir mums sekėsi abiejose aikštės pusėse. Deja, antrame kėlinyje neradome raktų varžovų gynybos pralaužimui, o tuos metimus kuriuos suradome, jų nesugebėjome išnaudoti taip, kaip derėtų tokiose rungtynėse.

Reiktų išskirti keletą faktorių. Visų pirma, tai Lietuvos klubuose žaidžiantys rankininkai pirmą kartą atsidūrė tokioje atmosferoje. Pritrūko tokių rungtynių patirties ir kaip parodė rungtynių eiga, jiems trūko pasitikėjimo savimi ir didesnės pagalbos iš jų. Pagrindinę naštą turėjo nešti lyderiai ir natūralu, kad rungtynių pabaigoje jie pavargo ir žaidimo kokybė prastėjo.

Skaudžiai atsiliepė abiejų komandų sudėties gylis ir kvalifikacijos skirtumas. Mes turime ryškiai išreikštus savo pozicijų lyderius, bet turime šiek tiek žemesnio lygio jų pamainą, kuri į aikštelę išeina po keitimo. Visų rungtynių eigoje tas kokybės skirtumas ir pasijuto galutiniame rezultate. Kitas labai svarbus aspektas – mes jau kurį laiką neatrandam linijos žaidėjo, kuris rungtynėse su tokio lygio varžovais galėtų mums duoti norimą rezultatą. Ši problema mus persekioja jau ne vieną atrankos ciklą. Jeigu pasvertume abiejų komandų svarstykles, varžovams linijos žaidėjai davė daug naudos, o mes tos naudos neturėjome. Turime daugiau formalių tos pozicijos žaidėjų, negu realią pagalbą.

– Ko Lietuva turėtume pasimokyti iš tokių valstybių kaip Šiaurės Makedonija ar Slovėnija, kurių rinktinės nuolat patenka į pasaulio ir Europos čempionatus?

– Daug lemia tarptautinė patirtis. Iš mūsų grupės į Europos čempionatą patekę makedonai ir slovėnai savo klubuose vos ne kiekvieną savaitę žaidžia tarptautines rungtynes. Mes, deja, to neturime. Kai kuriuose momentuose buvo jaučiamas mūsų žaidėjų jaudulys ir tai yra natūralu. Tokios griausmingos arenos mūsų klubai nemato nei Lietuvos čempionate, nei Baltijos lygoje, o Europos taurės turnyre Lietuvos klubai dažniausiai neįveikia net pirmojo etapo.

Kai tuo tarpu didžioji dalis makedonų rinktinės žaidėjų šį sezoną su Skopjės „Alkaloid“ klubu pateko į Europos taurės finalą, o kiti žaidžia Čempionų lygos bei Europos lygos klubuose. Todėl ir turim tokį skirtumą rungtynėse, kurias galime prilyginti finalui. O tai ir buvo tikras finalas abiems komandoms.

Reikia konstatuoti, kad rankinyje atsiliekame. Ir atsiliekame gan ženkliai nuo šių valstybių, nes ta pati Šiaurės Makedonija tokių rezultatų siekė ne vienerius metus. Jų rinktinės rankininkai beveik visi žaidžia Europos turnyruose, o mes ne. Skopjės „Vardar“ klubas dukart laimėjo Čempionų lygą, po to susidūrė su finansiniais sunkumais, bet iš jo estafetę perėmė Čempionų lygoje dabar rungtyniaujanti Bitolos „Pelister“ komanda. Ir taip dirbama jau ne vieną dešimtmetį.

Aišku, ne tik pinigai viską lemia. Jeigu atsineši maišą pinigų, dar nereiškia, kad kitą dieną viską laimėsi. Reikia nuosekliai dirbti metai iš metų. Jeigu Lietuvoje atsiras žmonių, kurie turės kantrybės laukti rezultato, tada kažkas tikrai pasikeis, nes turime gilias rankinio tradicijas mūsų šalyje ir jaunų perspektyvių žaidėjų, kuriuos reikia užauginti.

– Ką pozityvaus galėtumėte išskirti šiame Europos čempionato atrankos turnyre, ar žaidėjai ir visa komanda paaugo, patobulėjo?

– Esu dėkingas visai komandai, kad žaidėjai renkasi į rinktinę ir noriai atstovauja Lietuvai, atiduoda savo laiką ir atiduoda visą save. Deja, rezultatas ne visada būna toks, kokio visi tikimės. Tačiau mes visi judėsime į priekį. Iš žaidėjų nenorėčiau kažko išskirti, nes visi, kaip komanda, parodėme tinkamą kovotojų charakterį. Nudžiugino kai kurie žaidėjai, tik dar nenoriu jų įvardinti, nes nebūtų teisinga kitų atžvilgiu. Visi padarė žingsnį į priekį, aikštelėje atidavė dūšią ir įdėjo daug darbo. Niekam priekaištų neturiu.

Deja, sportas kartais būna žiaurus. Jeigu atmestume antruosius kėlinius Šiaurės Makedonijoje ir Slovėnijoje, kur tenka pripažinti, kad neparodėme dantų, likusiose visose rungtynėse kovėmės iki galo. Kažkur objektyviai neprilygome meistriškumu, kažkur pritrūko sėkmės, bet kad paaugome kaip komanda, tai galima teigti vienareikšmiškai. Tokios rungtynės Šiaurės Makedonijoje ar Slovėnijoje, kur tave spaudžia iš visų pusių – ir varžovų sirgaliai, ir teisėjai – yra neįkainojama patirtis. Kol nesuvalgysi tokių pralaimėjimų kartėlių, tol nepasieksi ir pergalių ateityje.