Fizinis aktyvumas – paskutinėje vietoje? Seniai metas sąžiningai pagalvoti, ką asmenybei ir visuomenei iš tikrųjų duoda sportas
Olimpinio švietimo forumas | Kipro Štreimikio/LTOK nuotr.
Kol fizinis aktyvumas dažnai laikomas tik laisvalaikio priedu, o jo teikiama nauda nėra keliama į prioritetų viršų, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), dešimtąjį kartą rengęs Olimpinio švietimo forumą, kvietė pažvelgti giliau į tai, kokį vaidmenį sportas iš tiesų atlieka formuojant žmogų ir visuomenę. Forumo metu ne kartą akcentuota: fizinis aktyvumas – tai ne tik priemonė ugdyti savimi ir aplinka pasitikinčią asmenybę, bet ir būdas valstybei sutaupyti milijonus investuojant į sveiką ir aktyvią visuomenę.
Gegužės 8 dieną Kaune, šią savaitę oficialiai duris atvėrusiame Prezidento Valdo Adamkaus vardo lengvosios atletikos manieže įvykusio dešimtojo Olimpinio švietimo forumo tema – „Tai – daugiau nei tik sportas“. Renginio dalyviai buvo kviečiami pažvelgti į sportą ne kaip į rezultatų siekimą, o kaip į įvairiapusę ugdymo priemonę, kuri formuoja žmogų: jo vertybes, atsakomybę, savikontrolę ir dvasinę pusiausvyrą.
Maniežas, kur paprastai turėtų aidėti sportinių batelių kaukšėjimas, vienai dienai tapo erdve, kur vyko prasmingi, įkvepiantys ir informatyvūs pokalbiai bei pranešimai. Kaip ir kasmet, į LTOK organizuojamą Olimpinio švietimo forumą buvo pakviesti šalies pedagogai, treneriai, sveikatos ir švietimo ekspertai, sportininkai bei olimpiečiai. Šis renginys – ne tik proga pasidalinti patirtimis, bet ir kvietimas iš naujo įvertinti, kokią vietą sportas užima visuomenėje ir kiek daug jis gali mums duoti.
Klausimas, kokį vaidmenį sportas atlieka žmogaus gyvenime, forumo metu įgavo labai konkrečių ir gyvenimiškų kontūrų. Dauguma pranešėjų kalbėjo ne apie pergales, o apie tai, ką sportas palieka žmogaus viduje – įpročius, drąsą, atsakomybę, gebėjimą pralaimėti ir keltis, mokėti būti komandoje ir stiprėti išgyvenus sunkumus.
LTOK prezidentė, vienintelė iš Baltijos šalių Tarptautinio olimpinio komiteto narė, Europos olimpinio komiteto viceprezidentė, Sidnėjaus olimpinių žaidynių (2000) olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė pabrėžė, kad sportas pirmiausia ugdo savarankiškumą ir asmeninę atsakomybę.
„Sportas išmoko, kad niekas už tave nieko nepadarys. Turi pats imtis atsakomybės. Nesvarbu, ar laimi, ar pralaimi – kiekviena patirtis formuoja,“ – sakė ji.
Vilniaus futbolo akademijos futbolo treneris Ignas Kurklietis – jaunosios kartos sporto pedagogas, kvietė permąstyti vaikų sportą kaip emocinio augimo ir vertybių formavimo erdvę, o ne rezultatų siekimo sistemą.
„Jei treniruotėje vaikas bijo paklausti, klysti, būti savimi – jis nebenorės sugrįžti. Treneris turi kurti pasitikėjimą, o ne baimę. Kai vaikas po turnyro išmoktų pamokų pradeda pats krautis knygas į mokyklą, kai tėvai pastebi, kad jis tampa atsakingesnis – suprantu, kad sportas išties teigiamai veikia“, – sakė I. Kurklietis.
Profesorius Arūnas Emeljanovas – Lietuvos sporto universiteto (LSU) dėstytojas, biomedicinos mokslų daktaras savo pranešime atkreipė dėmesį į fizinio pasyvumo kainą, kurią visuomenė sumoka ne tik sveikatos, bet ir ekonomikos sąskaita.
„Fizinis aktyvumas nėra tik sporto salės reikalas. Tai – sveikatos politika, švietimas, darbo kultūra ir mūsų kasdieniai pasirinkimai,“ – pabrėžė jis. Pasak prof. A. Emeljanovo, būtina pradėti nuo vaikystės ir sistemingai keisti požiūrį į judėjimą: vietoje dviejų paviršutiniškų kūno kultūros pamokų per savaitę – aktyvi kasdienybė, kuri turi tapti gyvenimo norma.
Paryžiaus olimpinių žaidynių bronzos nugalėtoja olimpietė irkluotoja Viktorija Senkutė kalbėjo apie vidinį lūžį, kai net sportininko kūnas be motyvacijos tampa bejėgis. „Mano kūnas buvo stiprus, bet protas ir dvasia – tušti. Irklavimas nustojo teikti prasmę,“ – atvirai prisipažino ji. Pasak sportininkės, tik atgavusi tikslą ir vidinę ramybę ji galėjo sugrįžti į didįjį sportą – ne per prievartą, o su džiaugsmu ir įkvėpimu.
Kunigas Ričardas Doveika pridūrė, kad kūnas ir dvasia negali būti atskirti – sportas ir tikėjimas, kaip ir kiekvienas žmogaus pasirinkimas, yra viena visuma.
„Mūsų kūnas – tai tiltas į dvasią. Negalime atskirti savęs nuo savęs. Ramybė gimsta santykyje – su savimi, su kitais, su Dievu,“ – sakė jis. Doveikos teigimu, gyvenimo pilnatvė – tai ne vien jėga ar pasiekimai, o harmonija tarp kūno, proto ir širdies.
Fizinis aktyvumas vis dar per dažnai lieka paskutinėje vietoje – švietimo prioritetuose, mokyklų tvarkaraščiuose, valstybės biudžeto eilutėse.
Tačiau forumo žinutė buvo aiški: sportas ugdo ne tik kūną, bet ir asmenybę, emocinį atsparumą, gebėjimą veikti komandoje ir prisiimti atsakomybę. Tai – pamatas stipriai visuomenei, kuri nebijo iššūkių, turi vertybinius orientyrus ir siekia daugiau.
