UFC čempionas Belalas Muhammadas: „Žmonės vis dar manęs nekenčia, kad ir ką daryčiau“ (2)

 Pirmajame per daugiau nei dešimtmetį UFC turnyre Kanadoje pusvidutinio svorio kategorijos čempionas Belalas Muhammadas (24-3 MMA, 15-3 UFC) gins savo titulą prieš Jacką Dellą Maddaleną (17-2 MMA, 7-0 UFC).

Be to, UFC moterų svorio kategorijos iki 57 kg čempionė Valentina Ševčenko (24-4-1 MMA, 13-3-1 UFC) susikaus su prancūze Manon Fiorot (12-1 MMA, 7-0 UFC).

B. Muhammadas sugrįžta po sunkios kojos piršto infekcijos, dėl kurios gruodį negalėjo susikauti su Šavkatu Rachmonovu. Vietoje to, Š. Rachmonovas tada susitiko ir nugalėjo Ianą Machado Garry. Vis dėlto pats Š. Rachmonovas patyrė traumą ir negalėjo pretenduoti į titulą prieš B. Muhammadą ir šis susitarė su J. Della Maddalena.

Kalbėdamas apie būsimą pasirodymą „UFC 315“ turnyre, B. Muhammadas papasakojo apie jausmą, kurį jis dievina kovose.

„Tu matai tai jų akyse, – sakė B. Muhammadas. – Jie palūžta, ir tu tai matai. Jų akyse nebelieka ugnies. Matai, kaip pradeda gesti šviesa. Jie praranda viltį.“

Tai, pasak B. Muhammado, yra viena geriausių viso proceso dalių. Tai geriau nei vienas tikslus smūgis, po kurio varžovas praranda sąmonę, geriau nei priversti pasiduoti smaugimo veiksmu. Tokiems dalykams reikia įgūdžių, laiko ir galbūt šiek tiek sėkmės.

Bet priversti žmogų palūžti – reiškia atimti iš jo valią. Jis žengė į narvą pasiryžęs, motyvuotas, visiškai įsitikinęs, kad iškovos tik pergalę. Tačiau tu, per spaudimą, tempą ir negailestingus išpuolius, pamažu privertei jį persigalvoti.

Tą jausmą B. Muhammadas patyrė paskutinėje kovoje, kai per „UFC 304“ turnyrą vasarą, vieningu teisėjų sprendimu išplėšė pergalę iš Leono Edwardso rankų ir iškovojo UFC pusvidutinio svorio kategorijos čempiono titulą.

„Pajutau tai su Leonu iškart po antrojo raundo, – sakė B. Muhammadas. – Aš tai pamačiau ir pajutau. Net trečiame raunde, kai jis buvo užėmęs mano nugarą, jaučiau, kad jis tiesiog kabinasi iš paskutiniųjų, tiesiog bando ištempti iki raundo pabaigos. Bet jame jau nebuvo tos ugnies. Aš žinojau, kad ugnis užgeso. Ir tada, ketvirtame raunde, kai jį pagriebiau, pargrioviau jį be jokio pasipriešinimo. Tada buvo aišku – viskas, žinojau, kad jis jau pribaigtas.“

Tokiam kovotojui kaip B. Muhammadas, tai ne tik maloniausias būdas laimėti, bet ir labiausiai tikėtinas. Jis neturi niokojančios smūgio galios kaip kai kurie kiti UFC čempionai. Jis nėra ir skausmingų veiksmų meistras. Jis dažniausiai laimi teisėjų sprendimu, o ne nokautu ar kitais būdais.

Tačiau jis turi ryžto, ištvermės ir neprilygstamą fizinę kondiciją. Jis niekada nesitraukia, niekada nesustoja. O tai, kovojant prieš tokį smūgiuotoją kaip J. Della Maddalena, kuris puikiai jaučiasi stovėsenoje, bet stokoja patirties ilguose, sekinančiuose kovos išbandymuose, gali būti lemiamas veiksnys.

„Jis turi tik vieną kelią į pergalę, – apie varžovą sakė B. Muhammadas. – Vienintelė jo galimybė laimėti – smūgiai ir darbas rankomis. Aš jį matau kaip dar vieną vyruką, kurį palaušiu. Dar vienas, kuris patekęs su manimi į gilų vandenį supras, kad esu kitoks. Jis dar niekada nekovojo su tokiu kaip aš. Jis dar nebuvo narve su tokiu kaip aš. Jam pakenks ta patirties stoka.“

Ši kova B. Muhammadui svarbi ne tik dėl diržo, kurį jis atsivežė lagamine. Daugelį metų jis pats buvo įstrigęs nepatogioje, purvinoje, nuolatinės kovos dėl pripažinimo. Tam, kad gautų pirmąją galimybę kovoti dėl UFC čempiono titulo, prireikė dešimties kovų ir penkerių metų be pralaimėjimo. Daugelis gerbėjų buvo tikri, kad jis pralaimės, o kai jis iškovojo diržą, jie buvo dar labiau įsitikinę, kad jį tuojau praras, vos tik teks ginti.

Kai nenugalėtas pretendentas į titulą Š. Rachmonovas buvo laikomas jo pirmuoju varžovu, B. Muhammadas buvo aiškus autsaideris. Tiesą sakant, ši kova su J. Della Maddalena – pirmas kartas per ketverius metus, kai jis laikomas favoritu lažybų kontorose. Atrodo, kad ir ką jis padarytų, kad ir kiek kovų laimėtų, žmonėms sunku juo patikėti. Tai tęsiasi taip ilgai, kad jis jau priprato.

„Žmonės vis dar manimi abejoja, – sakė B. Muhammadas. – Žmonės vis dar manęs nekenčia, kad ir ką daryčiau. Taigi gerbėjų akyse visada atsiras balsų, sakančių, kad aš to nevertas. Bet aš žinau, kad esu čempionas. Aš žinau, kad esu geriausias pasaulyje. Kelias iki čia buvo ilgas, bet aš jį įveikiau. Aš tai užsitarnavau ir padariau sunkiausiu keliu. Važiavau į Mančesterį, į priešišką teritoriją, ir dominavau prieš Edwardsą. Dabar esu alkanas toliau rinkti pergales ir titulo gynimus, kol žmonės tiesiog nebegalės manęs neigti.“

Neapibrėžtumo dėl jo vietos viršūnėje netrūksta net artimiausioje aplinkoje. Bičiulis ir kartais treniruočių partneris Islamas Machačevas, kaip manoma, laukia šios kovos baigties, kad nuspręstų, ar verta palikti UFC lengvojo svorio diržą ir kilti svorio kategorija aukštyn bei siekti antrojo titulo. Jei B. Muhammadas liks čempionu, I. Machačevas greičiausiai liks savo divizione, kad nereikėtų kovoti su draugu. Bet jei B. Muhammadas pralaimėtų? Na, I. Machačevas akivaizdžiai palieka sau atviras duris.

Tai kiek nejauku, ypač iš žmogaus, su kuriuo B. Muhammadas anksčiau treniravosi toje pačioje patalpoje. Tai neskamba kaip didelis draugo pasitikėjimas, kas ironiška, nes pats B. Muhammadas jokio pasitikėjimo trūkumo tikrai nejaučia.

„Aš jau sakiau visiems šiems vyrukams – nėra ko laukti, tiesa? – kalbėjo B. Muhammadas. – Aš laimėsiu šią kovą. Nėra nieko, kas mane sustabdytų. Tad visi kiti – ir jūs tai matote tarp kitų pusvidutinio svorio kovotojų, kai divizione dabar visiškai chaosas ir niekas nenori kovoti, nebent dėl diržo – aš laimėsiu. Tad tiesiog pasirinkite, su kuo norite kovoti.“

Kiek jis ir bebūtų pripratęs prie to, kad žmonės jį nuvertina ir ignoruoja dėl to, kad jis nepakankamai grėsmingas, nepakankamai ryškus ar tiesiog nepakankamai mylimas, atrodo, kad vis tiek tai skaudina.

Gerbėjai jo negarbina taip, kaip kitų UFC čempionų. Atrodo, jie vis dar svarsto, ar tikrai šis vyrukas, kuris daugeliu atžvilgių atrodo kaip eilinis žmogus, gali būti geriausias pasaulyje pusvidutinio svorio kovotojas?

B. Muhammadas juos girdi. Jis per gerai žino, kiek daug žmonių vis dar netiki juo net jam jau turint diržą.

„Bet tai jau mano atsakomybė, tiesa? – pasakė B. Muhammadas. – Turiu tai įrodyti per pergales. Ir būtent tai aš ketinu padaryti.“