D.Blattas: norėčiau treniruoti Sabonį ir Edney

Davidas Blattas šį sezoną sugrąžino Tel Avivo „Maccabi“ į Europos krepšinio olimpo viršūnę. Iškalbingumu, paprastumu ir atvirumu pasižymintis 55-erių metų strategas su Rusijos žurnalistu pasikalbėjo apie viską – savo dienotvarkę, įsimintiniausias pergales bei pralaimėjimus, perspektyvas NBA ir žaidėjus, kuriuos labiausiai norėtų treniruoti.

Tai ir dar daugiau – D.Blatto pokalbyje su championat.com žurnalistu Aleksandru Morozu.

– Kokia jūsų dienotvarkė rungtynių dieną?

– Kai žaidžiame Eurolygoje, paprastai atsikeliu 6 ar 7 valandą ryto ir be žadintuvo pagalbos. Nuvežu sūnų į mokyklą ir tada prasibraudamas pro nesibaigiančias eismo spūstis pasiekiu „Nokia“ areną. Tai tikras košmaras. Apie 9 valandą nuvykęs analizuoju varžovų žaidimą žiūrėdamas vaizdo įrašus kol atvyks krepšininkai. Po treniruotės kartu nueiname papietauti, o vėliau žaidėjų ir mūsų, trenerių, keliai išsiskiria. Aš grįžtu į areną, kur labiau pasiruošiu rungtynėms ir pasiilsiu pasibaisėtinomis sąlygomis.

Tik nesupraskite manęs klaidingai – pagal požiūrį į žmones ir profesionalumą „Maccabi“ yra geriausias klubas Europoje. Bet kai ateinate ten, kur dirba trenerių štabas... Keturi specialistai, rūsyje įsikūrę mažame kambaryje be langų, oro ir jokios vilties. Pailsėjęs surengiu paskutine treniruotę prieš mačą – jos metu žaidėjams pateikiu paskutinius rungtynių plano pasikeitimus.

Likus 2 valandoms iki kovos, kai visi po truputį darosi įsitempę, mane kankina nerimas, nes mūsų mažasis kambarėlis virsta stotele. Toks jausmas, kad kiekvienas, gyvenantis šioje planetoje, turi priežastį pro ją praeiti. Pasikartosiu, „Maccabi“ profesionalumu neprilygsta niekas, tačiau personalo darbuotojų kiekis – ne stipriausia komandos savybė, todėl stiklinė dar nėra visiškai pilna.

O po rungtynių esu atsakingas už 101 dalyką – tai yra ir bendravimas su auklėtiniais, žurnalistais, rėmėjais ar atsitiktiniais žmonėmis iš viso pasaulio. Kai visi palieka areną, atsipalaiduoju ir seku kitus Eurolygos susitikimus. Galiausiai, apie 1 valandą nakties grįžtu namo. Po rungtynių lengviau miegoti nei prieš jas, nes niekaip nedingsta adrenalinas. Tada užmiegu tik apie 3–4 valandą.

Blattas

– Pažvelgus į praeitį, „Maccabi“ vadovai nėra linkę taikstytis su prastu trenerių darbu. Ar tai tiesa?

– Nesutinku. Tikiu, kad situacija pasikeitė – lyderystė išugdė kantrybę ir troškimą dirbti ateičiai.

– Kokia yra jūsų silpnybė?

– Tipinis darbo pokalbio klausimas. Norėčiau geriau miegoti. Taip pat norėčiau dirbti su didesne energija.

– Ar turite ką tobulinti kaip treneris?

– Krepšinyje yra daug dalykų, kur galėčiau būti geresnis. Savęs tobulinimas – procesas, kuris pasibaigs tik po karjeros.

– Kada paskutinį kartą verkėte?

– Nesu verksnys. Mane sunku pravirkdyti, nes dažniausiai emocijas laikau viduje. Jas dažniausiai sukelia vaikai.

– Kokios temos vyrauja Blattų šeimoje prie vakarienės stalo?

– Žinoma, daug laiko skiriame pokalbiams apie krepšinį. Mes esame sportuojanti šeima. Net tie, kurie niekada nežaidė, artimai bendrauja su krepšininkais. Krepšinis – ne vienintelė pokalbių tema, tačiau neabejotinai pati populiariausia.

– Ar gali prie „Maccabi“ vairo stoti kitas užsienietis?

– Priprasti prie specifinių klubo darbo dalykų nėra lengva. Iš pradžių net man teko patirti didžiulius sunkumus – nepaisant to, kad dirbau čia asistentu didingiausio periodo per visą klubo istoriją metu. Izraelio piliečiui, žinoma, lengviau. Ši komanda – Izraelio visuomenės dalis. Yra sakoma, kad niekas nėra nepakeičiamas. Ar lengvai ras mano pamainą? Atvirai sakant, nesu tikras.

Blattas

– Kaip jums pavyksta atrasti naujus krepšininkus?

– Papasakosiu neįprastą istoriją apie Nate‘ą Huffmaną. Kartą „Maccabi“ treneris Pini Gershonas paprašė peržiūrėti tada „Fuenlabrada“ ekipoje rungtyniavusio Velimiro Perasovičiaus žaidimo vaizdo įrašus. Net neverta sakyti, kad tada neturėjome DVD grotuvų ar panašių dalykų, naudojome įrašų kasetes. Peržiūrėjęs rungtynes atkreipiau dėmesį į baltaodį vaikiną, apie kurį iki tol nieko nebuvome girdėję. Ir jis žaidė puikiai!

Nieko nelaukdamas paskambinau Pini ir pasakiau: „Žiūrėk, Perasovičius tikrai geras, bet mano nuomone, būtinai turime pasirašyti sutartį su niekam nežinomu vyruku – Nate‘u Huffmanu“. Jis paklausė: „Kuo tokiu? Kokiu dar Huffmanu?“. Tada daviau treneriui vaizdo įrašą. Po pusantros valandos sudarėme vieną pelningiausių sandorių Eurolygos istorijoje. Dabar žaidėjų žvalgyba kitokia – yra skautai, vadybininkai ir dar milijonas patarėjų su savo nuomonėmis. Viskas darosi tik sudėtingiau.

– Kurio pralaimėjimo niekaip negalite pamiršti?

– Tokių rungtynių yra daug, tačiau vienas iš skaudžiausių pralaimėjimų – praėjusių metų Izraelio čempionato finalas, kuriame nusileidome Haifos „Maccabi“. Kad galėtumėte geriau įsivaizduoti mano nusivylimą, pasakysiu, kad tai buvo mano pirmoji nesėkmė Izraelio pirmenybių atkrintamosiose varžybose! Prieš tai mano komanda buvo laimėjusi 28 kartus iš eilės. Tas pralaimėjimas man buvo sunkus.

– O kuri pergalė jums buvo didžiausia?

– Yra vienas nuostabus mačas, kuris kažkodėl neretai yra užmirštamas. Tai buvo pirmieji mano kaip „Maccabi“ trenerio metai. Turėjime tikrai sunkų sezoną ir norint patekti į Eurolygos finalinį ketvertą mums reikėjo vienos pergalės. Tuo pačiu metu mums reikėjo ne tik nugalėti Vitorijos „Tau Ceramica“ jų aikštėje, bet laimėti ne mažesniu kaip 5 taškų skirtumu. Tą sezoną Vitorijos ekipai buvome nusileidę dukart, nors nė iš tolo neprilygo tai 2002-ųjų metų „svajonių komandai“. Jie turėjo Jose Calderoną, Andresą Nočioni, Luisą Scola, Fabricio Oberto ir Elmerą Bennettą. Mes laimėjome 29 taškais – 94:65. Man tai yra įsimintiniausios karjeros rungtynės.

– Dėl kurio krepšininko išėjimo iš „Maccabi“ gailitės labiausiai?

– Labai gaila, kad negalėjome išlaikyti Richardo Hendrixo, Keithas Langfordas rungtyniavo puikiai, Jeremy Pargo – taip pat šaunus krepšininkas. Tačiau iki dabar daugiausiai skausmo man sukelia Dorono Perkinso trauma. Jis buvo naudingiausias mūsų žaidėjas. Ne Sofoklis Schortsanitis, Hendrixas, Chuckas Eidsonas ar Pargo. Perkinsas buvo didžiausias bebaimis karys, turintis didžiulį troškimą laimėti, kokį man teko treniruoti. Jei jis nebūtų patyręs traumos, 2011-aisiais metais būtume laimėję Eurolygą. Galiu tai garantuoti. Turėjome žaidėją, galėjusį neutralizuoti Dimitrį Diamantidį. Perkinsas turėjo žudiko instinktą. Ta trauma mane vis dar skaudina.

Blattas

– Ką galite pasakyti apie kalbas, jog atitinkate NBA lygį?

– Turiu puikų darbą, todėl galiu pasakyti, kad gyvenu ne vien mintimis, kaip patekti į stipriausią pasaulio lygą. Ateityje tai galbūt pasikeis. Visa tai turi daug niuansų – Jungtinės Amerikos Valstijose (JAV) yra daugybė gerų trenerių, todėl niekas nestovės priešais mano duris su pasiūlymu dirbti trenerio asistentu NBA. Kita vertus, nesivaikau jų. Po mėnesio tai gali pasikeisti.

– Save labiau matote treniruojantį NBA komandą ar Izraelio vyrų rinktinę?

– Pirmasis variantas.

– Kuriuos krepšininkus būtumėte norėjęs treniruoti?

– Tai labai geras klausimas. Arvydą Sabonį, Trajaną Langdoną, Luisą Scola ir Tyusą Edney.

– Su kuria istorine asmenybe norėtumėte papietauti?

– Su Gandžiu. Norėčiau sužinoti, kaip jis sutaikė tiek daug vienas kito nekenčiančių žmonių. Iš krepšinio pasaulio? Pasirinkčiau Redo Auerbacho vardu pavadintą kinų restoraną Vašingtone. Jis ten sėdėjo su išrinktaisiais žmonėmis, tarp kurių norėčiau būti ir aš.