Į Lietuvą grįžęs B.Vanagas patvirtino apie dalyvavimą kitų metų Dakare, bet neslėpė nusivylimo dėl šių metų: „Apmaudu, nes viskas klostėsi pagal planą“
Benediktas Vanagas sugrįžo į Lietuvą | Pauliaus Peleckio / BNS foto nuotr.
Po keturių Dakaro greičio ruožų geriausią laiką tarp Lietuvos automobilių demonstravęs Benediktas Vanagas dėl po smūgio į akmenį patirtų gedimų nebaigė penktojo greičio ruožo, o penktadienį pranešė, kad šių metų Dakaras jam yra baigtas.
Jau šeštadienio rytą B.Vanagas sugrįžo į Lietuvą ir buvo pasitiktas oro uoste, kuriame atsakė į keletą klausimų.
Per 13 Dakarų, B.Vanagas visų greičio ruožų neužbaigė ketvirtą kartą.
– Kaip jaučiatės grįžęs į Lietuvą po Dakaro?
– Grįžus namo nuotaika visada yra gera, tačiau, kalbant apie šių metų Dakarą, mes darbo iki galo nepadarėme. Kiekvieną kartą išvažiuodamas į lenktynes žinau, kad yra tikimybė, jog nepavyks įvykdyti to, ką užsibrėžiame. Šiais metais būtent taip ir nutiko.
Bendrai vertinant, viskas ėjo pagal planą. Taktika, kurią buvome sudėlioję, veikė gerai. Prieš maratoninį greičio ruožą mes buvome 12-oje pozicijoje, o tai yra labai aukštas ir geras rodiklis. Žinoma, persvara buvo trapi, tačiau vis tiek buvome stiprioje pozicijoje. Deja, įvyko nesklandumų. Stovėjome dykumoje apie valandą, bandydami užlopyti pramuštus ratus. Bendravome su vietiniais arabais, bandėme naujas technologijas, išnaudojome visas galimybes, kokias tik turėjome. Ta valanda iš esmės nebuvo prarasta, tačiau vėliau klaidos ir nesėkmės tapo lemiamos.
Nepaisant šių iššūkių, manau, kad dar galėjome siekti aukštesnio rezultato, nei pradžioje tikėjomės. Visada planuojame geriausią įmanomą scenarijų, bet Dakare taip jau yra – nesėkmės tikimybė visada egzistuoja. Šis Dakaras man buvo 13-asis. Nenoriu sakyti, kad skaičius 13 yra prastas ar nesėkmingas – man atrodo, kad skaičiai čia niekuo dėti. Per 13 Dakaro ralio startų man pavyko finišuoti 9 kartus, o tai yra aukštas ir geras pasiekimas. Vis dėlto, norėčiau dabar kalbėti kitomis aplinkybėmis – apie medalį ar Beduino statulėlę.
– Ar planuojate dalyvauti 14-ajame Dakare?
– Taip, turiu įsipareigojimus trims Dakaro raliams, o kadangi šis jau įvyko, tai dar bent dviems. Jei pažiūrėsime į Carlosą Sainzą, jam yra 62 metai – jis mane lenkia 15 metų. Tad dar turiu ką veikti.
– Kaip vertinate šių metų trasos sudėtingumą?
– Šių metų Dakare nemažai dalyvių piktinosi trasos sudėtingumu ir sakė, kad organizatoriai mus paverčia cirko artistais. Bet iš esmės taip ir yra – mes esame cirko artistai ir mūsų užduotis yra žaisti pagal tas taisykles, kurias mums duoda organizatoriai. Tai aš tikrai turiu juos pagirti – jie sukūrė įspūdingą, tačiau labai sudėtingą Dakarą. Buvo daugybė „spąstų“, kurie reikalavo maksimalaus susikaupimo. Mums nebuvo lengva, tačiau būtent tai ir yra šio ralio esmė
– Kas atsitiko su akmeniu, kuris sugadino jūsų automobilį?
– Tas akmuo, kuris sugadino mūsų automobilį, buvo tikrai „specialus“. Kai pasakėme Vladui (Jurkevičiui, – aut. past.), kad tai buvo akmuo, jis iškart suprato, apie kurį mes kalbame. Greičio ruožas buvo 430 kilometrų ilgio, tačiau tas vienintelis akmuo padarė didelį įspūdį. Įsivaizduokite – per tokį atstumą prisiminti konkretų akmenį nėra lengva, tačiau jis buvo toks išskirtinis, kad net Vladas jį atpažino.
Mes buvome nelaimėliai, kurie jį pataikė. Didelis greitis, dulkės, posūkis, iš kurio nesimatė kelio – visa tai susidėjo į vieną situaciją. Anksčiau sakydavau, kad nesėkmė neegzistuoja, nes tu arba pasiruoši, arba ne. Bet Dakare yra kitaip. Čia reikia ir fortūnos. Vladas pravažiuodamas tą vietą sakė: „Ojojoj, jeigu kas nors pataikytų į šį akmenį…“ Deja, būtent mes buvome tie, kurie tai padarė.
– Kaip sekėsi bendrauti su Roku Baciuška po įvykusių nesutarimų?
– Žinot, kai paskaitau antraštes, pradedu bijoti pats savęs. Iš esmės, antraštės ir realus gyvenimas yra du skirtingi dalykai. Mes galime išpūsti burbulą iš bet kokio menkniekio. Rokas yra jaunas žmogus, ir kalbėdamas viešai, jis dar ne visada suvokia, kad jo žodžiai gali būti panaudoti prieš jį patį. Man tai jau pažįstama, todėl stengiuosi rinkti žodžius atsargiau.
Kai pamatau antraštes, man jos dažniausiai kelia šypseną. Daugiau linksmuosi, nei jaudinuosi ar pykstu. Mano reakcija į tai yra tokia, kad net ir prieš startą norėjau sumažinti įtampą – ne tik sau, bet ir Rokui. Jis pats suprato, kad galbūt pasakė tai, ko nereikėjo ir kad kai kurie jo žodžiai buvo netiksliai pateikti.
Jūs mane traukiat už liežuvio, bet aš nematau reikalo, kad jis turėtų atsiprašyti. Aš už Roką esu dvigubai vyresnis, turiu daugiau patirties ir vasarų nugyventų. Jis niekaip manęs neįžeidė, tad atsiprašymas nebuvo reikalingas. Kai esame karšti, visi kartais prikalbam nesąmonių. Ar jums taip nebūna? Būna, tiesa? Tai štai, mes panašūs.
– Kokie jūsų planai po Dakaro?
– Po Dakaro pirmiausia norisi tiesiog teleportuotis namo. Likusi mūsų komandos dalis dar dirba, bet greitai visi grįšime į Lietuvą. Toliau laukia interviu, laidos įrašai ir kiti darbai. Dakaras man yra daugiau nei sportas – tai galimybė skleisti idėjas ir bendrauti su žmonėmis.
– Ko palinkėtumėte kitiems lietuviams Dakare?
– Linkiu būti išmintingesniems už mane ir pasiekti savo tikslus. Dakaras yra visos Lietuvos reikalas, nepaisant to, kad jį finansuoja privatūs rėmėjai. Visi norime gerų rezultatų, bet svarbiausia, kad jie būtų mūsų visų džiaugsmas.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
