D.Šemberas: „Mūsų tikslas Lietuvos rinktinėje buvo laimėti kiekvienas rungtynes” (2)

Prieš 16 metų Lietuvos nacionalinė rinktinė Kluže 3:0 nugalėjo Rumuniją, pasiekdama vieną įspūdingiausių pergalių per visą istoriją. Po tų rungtynių tuometinis Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Jose Couceiro užsiminė, kad jei turėtų vienuolika Deividų Šemberų, Lietuvos rinktinė būtų rimta pretendentė į finalinį čempionato etapą.

„Iš tikrųjų, net neprisimenu, kaip šventėme, bet nemanau, kad ten buvo kažkokia euforija ir šventė. Žaidėjai yra savotiškame ritme, cikle, todėl sužaidus rungtynes, po dviejų trijų dienų turime perskridimus ir kitas rungtynes. Laiko švęsti nėra, koncentruojiesi į organizmo atsistatymą ir tikrai neprisimenu, kad mes kažkaip ypatingai šventėme“, - prisiminimais po vienos įspūdingiausių Lietuvos rinktinės pergalių dalinosi vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų Deividas Šemberas.

– Sudėtingiau užmigti po tokių rungtynių?

– Tiesa, kad po tokių rungtynių, kai emocijos yra aukčiausiame lygyje, yra šiek tiek sudėtingiau užmigti. Tiesiog labai vėlai eini gulti, kartais net paryčiais. Nuo adrenalino, streso neužmiegi. Buvo pasitenkinimas tuo darbu, kurį padarėme.

– Tuo metu su nauju treneriu, turbūt, retas kas tikėjosi pergalės?

– Manau, tokio rezultato mūsų sirgaliai nesitikėjo, o Rumunija, išvis, buvo nustebinta. Aš manau, kad mes padarėme didelį darbą, sužaidėme labai geras rungtynes. Tuo metu buvo stipri komanda bei treneris. Verta paminėti, kad tarpusavio ryšiai tarp žaidėjų aikštėje buvo tikrai stiprūs. Visa atmosfera ir situacija susiklostė taip, kad buvo darnus kolektyvas ir puiki komanda aikštėje.

Treneris J.Couseiro sakė, kad pasiekti aukštesnį lygį rinktinei tuo metu trūko svarbių rungtynių patirties. Ar manote, kad tai yra svarbiausias dalykas, kodėl puikiai startavę rudenį, pavasarį išbarstėte daug taškų ir praradote visus šansus patekti į Pasaulio čempionatą Pietų Afrikos Respublikoje?

Tas patekimas į Pasaulio čempionatą, žinant Lietuvos rinktinę, tikrai nėra lengvas kelias.. Sutikčiau su treneriu, kad daugelis žaidėjų turi turėti tarptautinių rungtynių patirties. Tai vis dėlto yra kitokios rungtynės negu vietiniuose čempionatuose. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl daugeliui žaidėjų ir šioje kartoje, ir mūsų kartoje, trūksta tos klasės ir meistriškumo, tai trūkumas aukšto rango žaidybinės nuolatinės praktikos. Tiesiog trūksta tokių rimtų tarptautinių rungtynių, kurios lygiu atitinka Nacionalinę rinktinę.

– Gal galite sukonkretinti?

– Tai yra Čempionų lyga, Europos lygos grupių etapai, Ten yra tokio lygio rungtynės, kurias gali prilyginti Nacionalinių rinktinių rungtynėms, o tokių žaidėjų pas mus tikrai nebuvo daug. Ir, taip, sutinku su treneriu, kuo daugiau žaidi tokių rungtynių, tuo labiau pasitikėjimas savimi ir komanda auga, tampa žymiai didesnis ir gali pasiekti geresnį rezultatą.

– Kiek žaidėjai patys tada tikėjo, kad gali patekti į Pasaulio čempionatą?

– Nežinau. Atvirai sakant, niekada negalvoji žaisdamas vienas ar dvejas rungtynes, kad tu privalai patekti ten. Mes blaiviai vertinome savo galimybes ir supratome, kad tai būtų virš savo galimybių ribų, bet, taip, tu eini į aikštę su tikslu laimėti kiekvienas rungtynes. O laimint vieną susitikimą po kito, tas pasitikėjimas ir tikėjimas natūraliai užauga.

– Ar daug jis buvo užaugęs?

– Aš nepasakyčiau, kad jis buvo pas mus užaugęs tiek, kad mes jau matėme šviesą tunelio gale. Nepasakyčiau, kad laimėję vienas ar kitas rungtynes Pasaulio čempionato atrankoje, mes matėme, kad mes galime. Tikrai, ne, nes, kaip parodė ateitis, mes labai skausmingai nusvilome ir nieko iš tos atrankos nesigavo. Buvo daug rungtynių su mūsų lygio komandomis, kuriose galėjome, turėjome laimėti ir siekti aukščiausio rezultato, deja, to irgi nepadarėme.

– Treneris J.Couseiro yra minėjes, kad 2009 m. pavasarį komandą buvo ištikusi vidinė psischologinė krizė, todėl rezultatai pradėjo nuosekliai blogėti. Kaip atsimenate tos atrankos ciklo pabaigą?

– Atsimenant, kaip mes su juo pralaimėjome penkerias rungtynes iš eilės, čia, kaip sakau, treneris nieko negali padaryti. Kai tu pralaimi Farerų saloms, Lichtenšteinui ar Liuksemburgui.. čia jau ne trenerio dalykai, čia jau žaidėjų psichologija. Jeigu nori pasiekti gerų rezultatų, privalai nugalėti tokias komandas be jokio trenerio.

– Ar trenerio tautybė svarbu?

– Nesvarbu, kas jis bebūtų: ar tai būtų portugalas, ar lietuvis. Žaidėjai, tokio lygio, kaip mes buvome, privalėdavome išeiti į aikštę ir tokias komandas nugalėti. Net naktį mus pakėlus, mes jas turėjome įveikti, bet tuo metu, tai neįvyko ir to aš nenurašyčiau tik ant trenerio. Aš nurašyčiau tai daugiau ant pačių žaidėjų, kurie nesugebėjo nusiteikti tokioms rungtynėms.

– Gal neįvertindavote savo varžovų?

– Puikiai pamenu, kad treneris J.Couceiro visada akcentuodavo, kad dėmesį ypač reikia skirti silpnesniems varžovams, nes prieš juos realiai ir išbarstėme auksinius taškus. Čempionatuose ar grupėse, jei nenugalėsi silpnų varžovų, tai galutinio gero rezultato tikėtis neįmanoma. Svarbiausia nugalėti tokius varžovus, kuriuos turi lengvai nugalėti ir labai stipriai kovoti, kabintis su vadinamaisiais lyderiais. Tuo metu mes to nepadarėme prieš silpnus varžovus, bet aš tai daugiau nurašau žaidėjams negu treneriui.

– Kaip, jūsų nuomone, dabar sekasi trenerio amplua Edgarui Jankauskui? Kai žaidėte kartu rinktinėje, ar jau tada buvo požymiai, kad jis gali tapti treneriu?

– Oi ne, tikrai ne. Nesimatė, nes mes tada visi buvom žaidėjai: darėm savo darbą ir niekas negalvojo taip toli į priekį, tad tikrai to nepasakyčiau. Tačiau man patinka tai, ką daro Edgaras: man patinka jo darbo metodai, stilius, jo požiūris į futbolą bei požiūris, sakykim, į visą pasirengimą rinktinėje, kurį jis taiko. Aš labai gerai jį vertinu, džiaugiuosi, kad Lietuva turi tokį gerą specialistą.

– Lietuvos rinktinė jau daug metų žaidžia itin banguotai. Ar dažna trenerių kaita tam nedaro įtakos?

– Vėlgi, mes turim saugoti tokius specialistus. Mes jiems turime padėti kuo tik galime visi: tiek viešojoje erdvėje, tiek pati federacija. Jis jau įrodė savo darbu, kad yra tinkamas kandidatas dirbti rinktinėje. Nežiūrint į tai, kad žaidėjų pasirinkimas pas mus gal ir nėra toks platus kaip kitose rinktinėse, bet treneris sugeba iš, sakykim, vidutinės klasės žaidėjų, juos padaryti tokius, kad žaidžiant prieš stipresnes rinktines, jie, kaip lygūs su lygiais žaidžia. Tai yra didelis pasiekimas.

– Bet rinktinė dažnai pralaimi, sunkiai renkami taškai, o FIFA reitinge užimama 139 pozicija nedžiugina..

– Tai padaryti yra labai nelengva, o rezultato iš karto tikėtis yra labai sunku: turime užsiauginti ne vieną, du ar tris žaidėjus. Trys žaidėjai iš vienuolikos aikštėje mažai ką pakeis. Žaidimą gali pakeisti devyni žaidėjai, prilipdant prie jų dar du ar tris kitus. Bet neįmanoma prie trijų prilipdyti kitų septynių ar aštuonių. Taip neveikia procesas.

Todėl, visų pirma, mes turim užsiauginti gerą kartą žaidėjų ir po to tą naują darinį perduoti tokiam specialistui, kaip Edgaras. Tik tada galime tikėtis kažkokių aukštesnių ir geresnių rezultatų. Kitaip stebuklų nebūna.

– Kokios jūsų mintys prieš vėlų antradienį vykstančias rungtynes su Rumunija?

– (Atsidūsta, - aut.) Nežinau. Aš suprantu, kad Rumunija yra dabar pakankamai neblogai žaidžianti rinktinė, kuri šiai dienai yra aukštesnio lygio negu mes. Manau, mes turime galimybių su jais sužaisti, sakykim, teigiamai, o koks jis bus.. man sunku pasakyti. Aš manyčiau, kad ir lygiosios būtų visai neblogas pasiekimas.