Lietuvis buriuotojas L.Rimšas Paryžiaus olimpinėse žaidynėse atstovavo Kuveito komandai

 Lietuvos buriuotojas ir treneris Laurynas Rimšas šią vasarą dalyvavo Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, kuriose atstovavo Kuveitą. Daugkartinis Lietuvos buriavimo čempionas dalinasi savo patirtimi treniruojant kitų šalių sportininkus ir pasakoja, kaip atsidūrė Kuveito komandoje.

- Esi sportininkas, daug medalių laimėjęs Lietuvos čempionas. Kaip susiklostė, kad tapai treneriu?

- Buriuoti pradėjau vaikystėje, dar būdamas darželinukas. Turėjau nuostabų trenerį Raimundą Komskį - šis žmogus man kaip sportininkui ir kaip treneriui padarė didelę įtaką. Greitai išlipau iš „optimistų“ į „laser“ klasę ir toje klasėje buvau Lietuvos čempionas 11 metų iš eilės. Pakilau greitai, o dar aukštesniam rezultatui pasiekti man trūko komandos. Iš dalies tai ir pastūmėjo tapti treneriu, norėjau suteikti jaunimui tai, ko pats neturėjau. Tai buvo man didžiausia paskata - perduoti patirtį, kurią pats susirinkau iš užsienio trenerių. O perėjau labai greitai ir natūraliai: po atrankos į olimpines kitą dieną išvažiavau į pasaulio čempionatą, vieną dieną pats sportavau, kitą jau į katerį sėdau.

- Dalyvavai Paryžiaus olimpinėse žaidynėse ir atstovavai Kuveitą. Papasakok, kaip tai įvyko. Kaip sekėsi olimpiadoje?

- Daug atsitiktinumų, susipynusių į lemtingų įvykių virtinę. Treniravau Kuveito sportininkus ILCA 6 ir ILCA 7 klasėse šiais metais vykusioje atrankoje i olimpines, treniravau kadaise ir Kuveito buriavimo asociacijos prezidentą, viskas taip sutapo, patiko jiems mano darbas ir pakvietė mane treniruoti Kuveito sportininkę olimpinėse žaidynėse. Retas šansas. Tik kai mano vardas jau buvo įrašytas į sąrašus supratau, kiek darbo reikės įdėti. Sunkios varžybos dar joms neprasidėjus. O sekėsi gerai. Mano tikslai buvo aukštesni negu sportininkės ir negu federacijos, bet aš savo pasiekiau. Užėmėme viena vieta aukščiau, nei visi tikėjosi. Paskutiniu būti, pasiduoti yra lengviausias kelias. Bet iškovoti tokio aukšto lygio varžybose kiekvieną tašką yra didelis pasiekimas.

- Daug dirbai treneriu užsienio šalyse. Ar galėtum išskirti, kuo skiriasi sportininkai? Kokie yra lietuviai?

- Skiriasi bendras suvokimas. Lietuvoje vaikų tėvams labai svarbu, kad vaikas gerai mokytųsi mokykloje, ir matematiką mokėtų, ir laisvalaikis užimtas būtų, daug būrelių lankytų. O užsienyje, vakarų šalyse, jei mato vaiko polinkį į sportą, tai tampa svarbiausiu tikslu. Vaikas nebijo išreikšti savo nuomonę, išsakyti svajones. Jei keturiolikmetis pasakė, kad nori plaukti kitoje olimpiadoje, tai visa aplinka padės jam tą svajonę įgyvendinti. Ir žiūrėk, iš tiesų kitoje olimpiadoje jis plaukia! Sportininkas vadovauja paradui, o ne yra įrankis treneriui ar klubui pasiekti tikslus.

Laurynas Rimšas | asmeninio archyvo nuotr.

- Koks esi treneris? Žmonės kalba, kad griežtas.

- Aš manau, kad esu teisingas treneris. Susitapatinu su sportininko svajone. Siekiant bendro tikslo, treneris ir sportininkas tampa labai artimi, tarp jų nelieka paslapčių, jiedu panašiai jaučiasi ir panašiai gyvena. Aš pats turėjau tokius trenerius. Norint eiti toli - reikia eiti dviese. Dar kalba, kad esu reiklus. Rezultatai geri, tai manau, kad dirbu neblogai.

- Kas svarbiausia buriavimo sporte? Ko reikia, kad laimėtum?

- Tai labai visapusiškas sportas - reikia disciplinos, kūnas ir mintys turi būti savo vietose. Kaip treneris turiu parodyti sportininkui, kiek toli nuo kranto jis turi būti nuėjęs ir kaip turi dirbti, ko galbūt atsisakyti. Negali būti viena koja vandeny, o kita krante. Taip aukštų rezultatų nepasieksi.

- Esi ir teisėjas. Koks teisėjo vaidmuo varžybose?

- Turiu labai daug patirties, kurią atsinešu ateidamas teisėjauti. Manau, kad varžybos yra vykdomos sportininkui. Jeigu sportininkas po varžybų patenkintas, vadinasi, teisėjai gerai dirbo.

- Teisėjausi Rudens vėjo regatoje Kaune. Kuo išskirtinė ši regata? Kokios tai bus varžybos?

- Rudens vėjas man pirmiausia yra renginys. Į čempionatą visi atvažiuoja rezultatų, ten svarbu tik tai, kas vyksta ant vandens. O Rudens vėjo regata yra šventė - šventė ir sportininkams, ir jų tėvams, kurie gali pabūti šalia, ir žiūrovams. Čia vienodai svarbu, kas vyksta ant vandens ir kas vyksta ant kranto - bendravimas, bendri pietūs po plaukimo, apdovanojimų ceremonija. Reikia nepamiršti, dėl ko susirenkame į varžybas. Svarbu mokėti pasidžiaugti!