K.Juška – pirmasis lietuvis, į Arktį nuplukdęs burinę jachtą ir pasiekęs 80° platumą
Kęstučio Juškos kelionė | asmeninio archyvo nuotr.
80 laipsnių ir 30 minučių Šiaurės platuma – tokį tašką pasiekė Kęstutis Juška, savo burine jachta plaukdamas Arkties vandenynu link Šiaurės ašigalio. Tai tolimiausias atstumas, kurį su jachta yra įveikęs kuris nors tautietis. Šį išskirtinį pasiekimą užfiksavęs šeimos gydytojas ir atokių kraštų tyrinėtojas Kęstutis Juška pasakoja apie įsimintiniausias kelionės akimirkas ir iššūkius.
„Pamenu buvo rami popietė jūroje, kai nutarėme, jog šią naktį sieksime Šiauriausią kelionės tašką. Tik išplaukus už Špicbergeno salos, buvo labai malonus oras, skaisčiai švietė saulė. Apie vidurnaktį pasiekę 80°, abu su Živile pasidžiaugėm ir ji nuėjo miegoti. Aš suktis nė nemaniau, norėjau plaukti kuo toliau. Staiga jūra pradėjo banguoti, dangų apgaubė juodi debesys, bet aš vis tiek plaukiau pirmyn.
Plaukiau tol, kol vandeny pamačiau dreifuojančias ledo lytis. Pradžioje jų buvo nedaug, bet, kai 2-2,5 metrų bangų pakeltos jos pradėjo skristi į jachtą ir kokpitą, pamaniau, kad gana – laikas suktis atgalios. Tuo metu užfiksavau Šiauriausių mūsų kelionės tašką – 80°, 30 min“, – pasakoja K. Juška.
Jis tęsia, kad labai džiaugiasi šiuo rezultatu, nes tai pirmas kartas Lietuvos istorijoje, kai lietuviška jachta nuplaukė taip toli į Šiaurę. Įprastai tokias aukštas Šiaurės platumas (80° laipsnių ir daugiau) pasiekia dideli, iš metalo pagaminti laivai.
Kartu su širdies drauge
Keliautojas pasakoja, kad plaukimą pradėjo trijų žmonių įgula, tačiau dėl asmeninių priežasčių vienam pasitraukus, netrukus liko du – jis ir jo širdies draugė Živilė Nazarova.
„Iš žemyninės Norvegijos dalies startavome trise. Plaukimas Norvegijos ir Barenco jūromis buvo labai varginantis, oras ir vėjai nelepino, visą laiką kankino jūrligė. Tai truko ilgiau nei savaitę. Galiausiai, pasiekėme Svalbardo sostinę Longyearbyen'ą – šiauriausią tašką, turintį oro uostą, iš kurio galima grįžti namo. Jame ir paleidome vieną įgulos narį, o tada su Živile tęsėme kelionę“, – prisimena K. Juška. Iššūkiai ir ilgam įstrigęs įvykis
Jis pasakoja, kad kelionėje jiedu turėjo aiškią taisyklę – jeigu gamta tavęs nepriima, prieš ją nekovoti. Tad, atplaukus į Lenkijos meteorologinę stotį, kai kelią pastojo dreifuojantys ledynai ir stiprus vėjas, jie operatyviai apsisuko ir visą naktį plaukė į saugų uostą net ir prieš tai išvarginti trijų parų plaukimo.
„Plaukimo metu netrūko labai gražių akimirkų – Šiaurės vandenys turtingi žuvimi, delfinais, banginiais, orkomis, jūrų vėpliais ir ruoniais. Teko laimė stebėti jų pasirodymus. Tačiau didžiausią įspūdį paliko patys Svalbardo salynai. Vien pliki tamsūs kalnai be jokio medelio, krūmelio ar augalėlio, o tarp milžiniškų kalnų – ledynai. Sunku žodžiais nusakyti tą dydį ir galybę“, – prisimena K. Juška.
Jis tęsia, kad vienas įvykis įstrigo atmintyje ilgam: „Laivo inkaras išmestas, mes susėdome į pripučiamą valtelę, vadinamą dingiu, ir nuplaukėme į krantą. Išlipę, valtį ištempėme iš vandens ir užsimetę šautuvus ant pečių, išėjome apžiūrėti salos. Po geros valandos užlipę ant didelio kalno, pažiūrime į apačią, o gi mūsų dingio nebėra...Neįtikėtina, bet nei krante, nei vandeny, niekur nesimato.
Pasileidome bėgti žemyn, o galvoje mintis, kaip be dingio reiks pasiekti jachtą, ji juk su inkaru maždaug už 300 metrų nuo kranto. Vandens temperatūra siekia vos kelis laipsnius, todėl niekaip nepavyks nusirengus drabužius nuplaukti... Tokiems netikėtiems atvejams visada į krantą pasiimu išgyvenimo kostiumą, kurį užsidėjęs galėčiau nuplaukti iki jachtos. Bet čia mums labai pasisekė, dingį radome bangų nuneštą visiškai į kitą krantą, kuriame abu sulipome ir laimingai išplaukėme“.
Techniniai gedimai ir susitikimas su meškomis
Pasakodamas apie kelionėje į Šiaurę ištikusius techninius gedimus, K. Juška sako, kad buvo sugedusi variklio aušinimo sistema, o tai kėlė nepatogumų valdant jachtą tais momentais, kai vandenyne buvo visiškas štilius, reikėjo kovoti su priešpriešine srove ar švartuotis uoste. „Buvo sugedęs ir įrenginys, kuris apšildo visą jachtą iš vidaus – tuo metu kajutėje buvo 4 laipsniai, o lauke 10 laipsnių šilumos, drėgmė taip pat labai jautėsi. Tačiau šią problemą išspręsti pavyko, ko nepasakysi apie variklį. Vieną dieną iš jo išbėgo tepalai, bet gerai, kad tai nutiko, kai buvome saugiame fjorde, o ne tada, kai būtų tekę plaukti vandenyne, kuriame kilo didelis štormas. Laimei, jo išvengti pavyko“, – teigia atokių kraštų tyrinėtojas.
Prisiminęs susitikimą su baltosiomis Arkties meškomis, K. Juška pasakoja:
„Baltas meškas pamatėme tada, kai visiškai nesitikėjome. Ankstyvą saulėtą rytą prabudau patikrinti, ar jachta nepajudėjo iš inkaruotės. Atidaręs kajutės dureles, ant kranto išvydau dvi meškas, po to nusprendėme, kad tai – meška ir meškiukas. Ilgai ir tyliai stebėjome, tiesą pasakius, buvo neramu, kad mus pamačiusios, atplauks prie jachtos, todėl pasiruošėme signalinį pistoletą, užtaisiau šautuvą. Bet mes joms nebuvome įdomūs, nes jos turėjo grobį – dorojo jūrų vėplio dvėselieną. Mažasis pasisotino ir nuėjo maudytis. Ilgiau kaip valandą plaukiojo vandeny žaisdamas su ledo lytimis, iškišdamas tai vieną, tai kitą koją. Vaizdas buvo nuostabus.“
Atliko mokslininkams reikalingą monitoringą
Šiaurėje K. Juška turėjo ir kitą misiją – Klaipėdos Jūros tyrimų instituto mokslininkų prašymu atlikti monitoringą.
„Ieškojome organizmų, kurie gyvena Arkties regione, nors ten sudarytos sąlygos jų gyvenimui yra nepalankios. Mūsų užduotis buvo ieškoti midijų – ieškojome jų visada, kai tik buvo atoslūgis, bet pavyko aptikti tik kriaukles, o jų gyvų ne. Tai reiškia, kad kažkada midijos buvo toje vietoje, tačiau, kodėl dabar jų neradome, pasakyti sunku“, – priduria keliautojas.
Apie Kęstutį Jušką:
Šeimos gydytojas Kęstutis Juška jau daugiau nei 10 metų kelionėse tyrinėja atokiausius kraštus. Nuo 2012 metų jis aplankė Rytų Sajanus, Poliarinį Uralą, Jakutiją ir Mongoliją. 2017 metais jis perėjo užšalusį Baikalo ežerą (daugiau nei 700 km), o 2018-2019 metais keliavo Putoranų plynaukšte. Nuo 2020 metų jis pradėjo intensyvų pasiruošimą, siekdamas įgyvendinti Arktinę svajonę. 2022-ųjų vasarą 2 mėnesius buriavo Švedijoje, Stokholmo archipelaguose, o praėjusiais metais vyras įveikė pirmą kelionės etapą (Klaipėda – Trumsė, Norvegija). Antrajame etape, 2024-ųjų liepą-rugpjūtį, Kęstutis Juška plaukė per Arkties vandenyną ir pasiekė didžiausią kada nors iki šiol lietuvio pasiektą tašką – 80 laipsnių ir 30 minučių Šiaurės platumą. Ši kelionė garsina ir šalies vardą – Kęstutis Juška į Arktį nuplukdė pirmąją burinę jachtą su lietuviška trispalve.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
