Paskui imtynininką į sportą atkeliavo tėvas, brolis ir sesuo

 Su Adrijumi Kupstu, imtynininku, treneriu, Kovos menų akademijos vadovu ir buvusiu graplingo federacijos prezidentu pasikalbėti apie imtynes susitinkame salėje, kur Adrijus veda imtynių treniruotes vaikams.

- Adrijau, pirmas klausimas trumpas – kaip viskas prasidėjo?

- O viskas prasidėjo nuo mano uošvio, kuris mūsų vyriausią sūnų Natą prieš šešiolika metų atvedė į sambo treniruotes. Vėliau Natas perėjo į grappling, džiu džitsu imtynes ir daug metų augino save šiame sporte, pelnė ne vieną medalį, dalyvavo Lietuvos, Europos, Pasaulio čempionatuose iškovojo ne vieną prizinę vietą. Šiai dienai Natas Kovos menų akademijoje yra suaugusiųjų imtynių treneris ir užsiima individualia masažuotojo praktika.

- O toliau?

- O toliau užsivedžiau aš [šypsosi, aut. pastaba]. Dalyvavau Nato varžybose, keliavau į treniruotes, pažindinausi su treneriais ir taip pamažu pats įsitraukiau į imtynių sportą. Imtynės puikios tuo, kad treniruojamasi vien su savo kūno mase, taigi pradėti imtyniauti gali bet kokiame amžiuje.

Sakoma, geriausias laikas imtyniauti buvo prieš dešimt metų ir yra dabar.

- Kuo imtynių sportas jus patraukė, sužavėjo?

- Visų pirma savo prigimtimi. Juk imtynės atėjo iš gamtos: patinai rungiasi tarpusavyje gindamiesi, dėl teisės poruotis. Žmonės taip pat imasi tarpusavyje nuo neatmenamų laikų. Anksčiau imtynės buvo savigynos, ritualų ir karių paruošimo dalimi, tik vėliau jos atkeliavo į varžybų – pramogų sritį.

Dar imtynės man tiko dėl savo intelektualinės dalies. Kuomet turi be ginklo įgyti pranašumą prieš priešininką, vien jėga nepaveši, turi pajungti smegenis. Jei neturėsi veiksmų strategijos, nenumatysi kelių ėjimų į priekį – būsi prispaustas.

Mūsų klube kovojame pagal braziliškąsias džiu-džitsu imtynių tradicijas su kimono. Čia dar kitaip. Imtynininkai žino, kad kova su kimono prilygsta žaidimui su šachmatais, be kimono –su šaškėm.

Apskritai, kaip ir bet koks sportas, kuriuo užsiimama nuosekliai, taip ir imtynės formuoja charakterį, tikslo siekimą, įsipareigojimų laikymąsį.

- Į šį sportą įsitraukė ir kiti jūsų du vaikai. Kaip tai įvyko?

- Taip. Į imtynes pradžioje atėjo dvidešimtmetis Haroldas, tuomet keturiolikmetė dukra Airida. Viskas įvyko gana organiškai. Šeimoje esame nusistatę, kad vaikai turi sportuoti. Ką ir kur nesvarbu. Svarbu, kad kiekvienas turėtų aktyvią fizinę veiklą. Džiaugiuosi, kad šiai dienai vaikai drauge su manimi žengia šiuo – imtyniu keliu, turi išsikėlę tikslus ir kryptingai jų siekia.

Paskui imtynininką į sportą atkeliavo tėvas, brolis ir sesuo | Organizatorių nuotr.

- Įsteigėte Kovos menų akademiją ir pradėjote trenerio veiklą. Su kokiais iššūkiais susiduriate?

- Iššūkiai gana įvairūs, pradedant nuo finansinių. Manau, kad visoms dvikovės sporto šakoms, išskyrus olimpines, Lietuvoje yra sunku. Veiklai finansavimą gauti praktiškai neįmanoma, gyvename iš to ką surenkame iš sportininkų.

Trenerio veikloje didžiausias iššūkis, ko gero, yra vaikų motyvacijos išlaikymas. Čia didelį vaidmenį atlieka tėvai: jei vaikai mato teigiamą - sportuojančių tėvų pavyzdį, jei tėvai palaiko vaikus jų sporto kelyje, važiuoja drauge į varžybas, skatina, tuomet ir vaiko motyvacija atitinkama. Tačiau nutinka atvejų, kai tėvai draudimą keliauti į treniruotes ar varžybas naudoja kaip bausmę už kažką arba prašo vaikui skirti mažesnį sportinį krūvį, nes šiam per sunku.

Jei žiūrėti procentaliai, vaiko noras sportuoti sudaro 30 proc., tėvų palaikymas ir jų namų darbai užmotyvuojant sportininką – 50 proc., trenerių dalis – 20 proc., kiekvienas jų vaikų motyvacijai turi savo individualius priėjimus.

Paskui imtynininką į sportą atkeliavo tėvas, brolis ir sesuo | Organizatorių nuotr.

- Ką galėtumėte pasakyti apie šios kartos vaikus?

- Ko gero, kaip ir dauguma brandžių trenerių pasakytų – šiuolaikiniai vaikai lepesni. Bet jie juk nekalti, kad gyvename pertekliniais laikais. Mano jaunystėje visi buriuodavomės eilėje prie sporto būrelių, nes elementariai pasiūla buvo niekinė. Dabar – tik rinkis!

Tėvai ir vaikai dažnai keičia būrelius šiam vos užsigeidus, neužsispyrus pabaigti sezoną, ar pasiekti tam tikrą tikslą.

Vaikų dėmesys yra išblaškytas ir išlaikyti jį tampa nemenka užduotimi. Vis tik, žaviuosi šiuolaikinių vaikų drąsa, sąmoningumu, iškalba – su mažiausiais pakalbėsi bet kokia tema.

- Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad imtynės – traumingas sportas. Ką pasakytumėte apie tai?

- Imtynės pasižymi ne mažesniu traumingumu, nei kitos sporto šakos (išskyrus plaukimą). Viskas – kvalifikuotose trenerio rankose. Nekompetentingas treneris sugadins vaiką futbole, krepšinyje, lengvojoje atletikoje ir bet kokiame kitame sporte.

Treniruotėse imtynininkus mokome ne tik atlikti veiksmus stovėsenoje, bet ir kristi. Todėl imtynėse nėra netikėtumo faktoriaus, kuris tampa dažna traumų priežastimi kitose sporto šakose.

Dar daug kas priklauso nuo imtynių rūšies: džiu-džitsu, tarkime, didžioji dalis imtynių vyksta parteryje, taigi raumenys dirba visai kitu kampu, nei pas sportininkus, kurie imtyniauja stovint. Džiu-džitsu imtynėse nėra rovimų, kėlimų, stuburas neapkraunamas. Imtyniaujant gulom dirba visos raumenų grupės.

Profesionalūs treneriai, nuolat dalyvaujantys kvalifikacijų kėlimuose, besidomintys tuo, kaip veikia žmogaus kūnas - orientuoti į saugų sportą ir į tai, kad imtyniaujant vaikas patirtų kuo mažiau traumų. Tiek fizinių, tiek psichologinių.

- Esate buvęs graplingo federacijos prezidentu, kaip viskas prasidėjo ir kuo užsibaigė?

- Kai 2014 metais susikūrė Lietuvos graplingo federacija, įsijungiau į jos veiklą. Iš pradžių teisėjavau, vėliau Vilniuje suorganizavau graplingo čempionatą, po truputį įsitraukiau ir administracinę federacijos veiklą. 2016 metais federacijos įkūrėjas ir jos prezidentas buvo išrinktas į seimą, turėjo palikti graplingo federaciją ir prezidento postą. Klubai, bendruomenė pasiūlė prezidento pareigas, man sutikus buvau išrinktas Lietuvos graplingo federacijos prezidentu. 2023 metais pasibaigus kadencijai, pasibaigė ir prezidentavimas. Tačiau nuo federacijos nenutolau, dalyvauju jos veikloje iki dabar, tik gal mažiau laiko skiriu federacijai, o daugiau mūsų akademijai.

Paskui imtynininką į sportą atkeliavo tėvas, brolis ir sesuo | Organizatorių nuotr.

- Nesenai grįžote su dukra, kitais auklėtiniais ir treneriais iš braziliško džiu-džitsu Europos čempionato. Kokie pasiekimai ir įspūdžiai?

- Taip buvome nuvykę į vieną didžiausių IBJJF organizacijos renginį, į kurį susirenka iki 7000 dalyvių, čempionatas trunka septynias dienas, šiais metais jis vyko Paryžiuje. Tai labai aukšto lygio varžybos, esu patenkintas, kad akademijos sportininkai rado laiko, noro ir drąsos dalyvauti tokiame renginyje. Pasiekimai tikrai neblogi, kiekvienas sportininkas sudalyvavęs tokiame čempionate įgauna neįkainojamą patirtį, nesvarbu ar tapo čempionu, prizininku ar liko be medalio, visų pirma tai pergalė prieš save patį, prieš savo baimes.

- Na ir klausimas pabaigai: ar imtynės – vyrų sportas?

- Paklauskite tos močiutės, kuri į mūsų treniruotes atveda savo anūkę [juokiasi, aut. pastaba].. Mūsų treniruotėse 20 proc. grupių sudaro mergaitės. Visos tos, kurioms nepatinka šokiai [šypsosi, aut. pastaba]. ir tos, kurių tėvai nori, kad šios išmoktų savigynos. Jūs kitame interviu pakalbinkite mano dukrą Airidą, ji jums papasakos ir apie varžybas, kuriose kovoja mergaitės, merginos, moterys, apie apie jų būdą, pokalbių temas, tikslus. Turėtų būti tikrai įdomu [šypsosi, aut. pastaba].