Gimtadienio proga G.Venčkauskaitė sau įteikė įspūdingą dovaną – 5 aukso medalius pasaulio čempionate

 „Ne kiekvieną gimtadienį tokios dovanos pasipila, – nusijuokė penkiakovininkė Gintarė Venčkauskaitė, pasaulio biatlo ir triatlo čempionate iškovojusi net penkis aukso medalius. – Tad labai savimi didžiavausi, kad įveikiau save“.

Balyje (Indonezija) vykusiose pirmenybėse 31-ą gimtadienį paminėjusi penkiakovininkė tapo pasaulio triatlo ir biatlo čempione, mišriose biatlo estafetėse kartu su Titu Puronu pasipuošė dar vienu aukso medaliu, prie trofėjų prisidėjo ir du aukso medaliai moterų komandinėje įskaitoje.

„Man baisiausia buvo plaukti atvirame vandenyje, – nusišypsojo sportininkė. – Jau daugelį metų plaukioju tik baseine, turiu atvirų vandenų baimę. Žolės, žuvys ir kiti gyventojai – man sutraukia kojas vien pagalvojus, kad kažkas prie manęs ten gali prisiliesti. Bet varžybų dieną, matyt, adrenalinas padarė savo, negaliu paaiškinti, kaip ten plaukiau. Dabar ir vėl negalėčiau lipti į vandenį ir maudytis – baimė niekur nedingo. Prieš varžybas buvome nusiteikę, kad laimės tie, kurie prisitaikys prie blogų ar nepalankių sąlygų ir nekreips į jas dėmesio. Man pavyko“.

Po pirmosios treniruotės Balyje pagal varžybų programą G. Venčkauskaitė, nusiėmusi sportiniu batelius, pamatė srūvantį kraują. „Skaudėjo žaizdas, bet turėjau su tuo susitaikyti ir apie tai negalvoti. Nepalankių sąlygų buvo ir daugiau, bet sportinis brandumas mane išgelbėjo – mintyse ar kažkam tyliai gal ir paburbuliavau, bet atsistojau prie starto linijos ir supratau, kad sąlygos visiems yra vienodos, laimės geriausiai psichologiškai pasirengęs“, – pasakojo sportininkė.

Pirmą kartą biatlo ir triatlo pirmenybėse sportininkei teko dalyvauti 2015-aisiais. „Jos buvo apie mūsų visos komandos neprofesionalumą ir nepasirengimą tokioms varžyboms, – sakė G. Venčkauskaitė. – Dabar suprantu, kad čia nėra tik fizinių galimybių parodymas. Tai – ir taktika kaip paskirstyti jėgas, taktika kaip greitai apsiauti sportiniu batelius, taktika, į kurią pusę plaukti, kaip įlipti ir išlipti iš vandens. Jei viską gerai susidėlioji, gali laimėti nemažai sekundžių. Biatlas ir triatlas – beprotiškai sunkios rungtys tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Aš neįsivaizduoju, kaip triatlono elito sportininkai sugeba tokiais tempais įveikti visas rungtis. Pagarba jiems“.

Pasaulio čempionate Lietuvos rinktinė tiesiog spindėjo – iš viso surinkta 14 medalių. Be G. Venčkauskaitės jau išvardytų trofėjų, T. Puronas tapo pasaulio triatlo čempionu, su komanda iškovotas biatlo sidabras. Ieva Serapinaitė tapo pasaulio biatlo ir triatlo vicečempione, kartu su Pauliumi Vagnoriumi mišriose triatlo estafetėse iškovotas auksas bei du aukso medaliai komandinėje moterų įskaitoje. Neda Doroševaitė pasipuošė bronzos medaliais asmeninėse varžybose bei auksu komandinėje įskaitoje. P. Vagnorius asmeninėse triatlo varžybose pasipuošė bronza, komandinėje vyrų įskaitoje – sidabru. Danielius Jevensaper džiaugėsi triatlo auksu komandinėje įskaitoje bei komandiniu sidabru biatlo varžybose.

„Smagu, kad susirinkome beveik visus medalius suaugusiųjų grupėje, – šypsojosi G. Venčkauskaitė. – Nemažai Indonezijos gyventojų sužinojo, kur yra ta Lietuva. Dabar jau galvoju apie kito sezono planus. Laukia ilgas ir įtemptas sezonas. Su treneriu galutinai dar neaptarėme plano, bet nusimato tikrai nemažai kelionių“.