Pasaulio jaunimo čempionate – Lietuvos penkiakovininkių bronza

 „Prieš startą galvojau, kad einu semtis patirties, norėjau kuo daugiau išmokti. Tikrai nesitikėjau medalio“, – penkiakovininkė Tėja Pakinkytė pažvelgė į šalia stovinčią ir pasaulio jaunimo šiuolaikinės penkiakovės čempionato bronzos medalį apžiūrinėjančią komandos draugę Giedrę Gudelytę-Gudelevičiūtę.

Druskininkuose vykstančių pasaulio pirmenybių merginų estafečių varžybose lietuvaitės iš viso surinko 1011 taškų. Po pirmosios, fechtavimo, rungties merginos buvo surinkusios mažiausiai taškų ir jau buvo praradusios viltį kovoti dėl aukštų pozicijų. Tačiau ekstremalų kliūčių ruožą įveikė vos keturios komandos – tarp jų ir lietuvės.

Prie „Laser Run“ rungties starto linijos merginos stojo pakilusios į trečią poziciją. Lietuvės išsaugojo turėtą persvarą ir žengė ant apdovanojimų pakylos.

Čempionėmis tapo Egipto penkiakovininkės Malak Ismail ir Farida Khalil (1103 taškai), sidabrą iškovojo vengrės Lili Basa ir Sara Dorka Toth (1052).

„Po fechtavimo, kuomet „sėdėjome dugne“ tikrai nebuvo vilčių, kad galėsime kovoti dėl medalių, – sakė T. Pakinkytė – Ekstremalus kliūčių dalykas – laimės dalykas, kuris šįkart mums susiklostė labai gerai. Šios rungties dėka dabar galime džiaugtis bronzos medaliais“.

Birželį vykusiame Europos jaunių čempionate G. Gudelytę-Gudelevičiūtę lydėjo ekstremalaus kliūčių ruožo prakeiksmas – sportininkei nė karto nepavyko įveikti ruožo. Todėl ir šįkart prieš startą netrūko jaudulio.

„Ėjau, o kojytės ir rankytės drebėjo, bet man pavyko susitvarkyti su jauduliu, – sakė septyniolikmetė sportininkė. – Daug treniravausi, dėjau daug pastangų. Sugebėjome susidraugauti su „žiedais“ – šįkart juos įveikiau. Labai džiaugiuosi“.

T. Pakinkytė priminė, kad prieš „Laser Run“ rungtį džiugino nemaža persvara prieš artimiausias persekiotojas.

„Bet „Laser Run“ nėra mūsų pati stipriausia rungtis, todėl reikėjo nemažai padirbėti trasoje, – sakė T. Pakinkytė. – Iš starto išbėgome visos kartu, todėl turima persvara nesijaučia. Buvo stresiuko. Ir po finišo dar kurį laiką nežinojome, ar išsaugojome poziciją“.

Juokais paklaustos, kurios medalis yra gražesnis, merginos nusijuokė.

„Žinoma, kad mano“, – pirmoji ištarė T. Pakinkytė.

„Ne, mano“, – paprieštaravo G. Gudelytė-Gudelevičiūtė.

Po kelių sekundžių prieš penkias dienas savo devynioliktą gimtadienį atšventusi T. Pakinkytė prisiminė: „Šiandien mano tėčio gimtadienis – štai ir turiu jam puikią bronzinę dovaną“.