G.Jarusevičius „Žalgiriui“ nebereikalingas arba kaip dingsta talentai (5)

Būdamas vos penkiolikos, Gustas Jarusevičius tvirtai atvėrė Alytaus „Dainavos“ duris, kuri tuo metu varžėsi Pirmoje šalies lygoje. Kas vyksta už tų durų atidžiai stebėjo ir Vilniaus „Žalgirio“ vadovai, kurie 2019 metų pradžioje jaunuoliui pasiūlė sutartį. G.Jarusevičius su pasiūlymu sutiko ir netrukus persikėlė į sostinę.

Debiutiniame sezone jis spėjo sužaisti 10 rungtynių, po metų – 22, trečiajame sezone – 30, šiemet – 8 (tarp kurių 1 minutė LFF taurės turnyre ir 21 – Supertaurėje). Ir nors sezonas dar nesibaigė, labai realu, kad šis skaičius nebepakils, nes futbolininkas per perėjimų langą iš pagrindinės komandos buvo perkeltas į dublerius.

Kas nutiko?

Dar prieš 2022 metų sezono pradžią G.Jarusevičius turėjo galimybę pradėti legionieriaus karjerą, tačiau pasitikėjimas treneriu Vladimiru Čeburinu jį sustabdė nuo šio žingsnio ir jis liko daugkartinių Lietuvos čempionų gretose.

Tuomet atrodė, kad nuolat patekdamas į starto sudėtį, futbolininkas nesuklydo. Vis tik, žiūrint iš dabartinio taško, panašu, kad džiaugtis buvo per anksti. Šiemet G.Jarusevičius ne tik kad rungtynėse nežaidžia, bet ir iki persikėlimo į „Žalgirio B“ komandą neretai būdavo nereikalingas net ir treniruotėse. Nebent reikalingas tam, kad pabūtų savotišku Audriaus Ramono asistentu dirbant su vartininkais.

Koks to rezultatas? Kaip pats futbolininkas sako, prarandama meilė futbolui. O kad ji visiškai nebūtų prarasta, Gustas kreipėsi į Vilmą Venslovaitienę tam, kad jį arba paleistų, arba išnuomuotų. Vilma nesutiko, o įžūlų pasiūlymą pateikęs futbolininkas tapo priešu ar bent jau nebe draugu, nebe „Žalgirio“ šeimos nariu.

Ne pirmas kartas. Garsių istorijų būta su legendomis Algiu Jankausku, Mantu Kukliu, Deividu Šemberu (kai jis direktoriavo). Be abejo, sakysite, kad Gustui dar toli iki šių mano paminėtų pavardžių. Visiška tiesa, todėl pridursiu, kad Gusto istorija kur kas artimesnė dabar „Kauno Žalgiriui“ atstovaujančio Karolio Uzėlos istorijai, kai pastarasis prieš išvykimą iš Lietuvos čempionų klubo buvo nei paleistas, nei pakartas.

Beje, V.Venslovaitienė turėtų būti dėkinga K.Uzėlai už išmoktą pamoką, kai pastarajam ji laiku nepasiūlė naujo kontrakto ir Karolis be jokios išmokos galėjo persikelti į Latviją. Dabartinėje situacijoje „Žalgirio“ vadovė, pasiuntusi žaidėją į B komandą, pasiūlė jam pratęsti bendradarbiavimą. Priminsiu, kad tai yra būtina sąlyga, norint neprarasti pinigų, kurie „Žalgiriui“ priklausytų, futbolininkui pasirašius naują kontraktą.

Kas toliau?

Paskutinę lapkričio dieną G.Jarusevičiaus kontraktas su „Žalgiriu“ baigsis ir jo šiame klube, jei kažkas kardinaliai nepasikeis, neliks. Pamodeliuokime situaciją: ar metus nežaidęs saugas bus patraukli prekė užsienio klubams, kurie dar privalėtų susimokėti FIFA reglamentuotą treniruočių mokestį? Tas mokestis, beje, ne toks ir mažas – minimalus (priklausomai nuo to, kur persikeltų žaidėjas) – 150 000 tūkstančių eurų (po 30 tūkstančių už penkerius metus).

Išeitys? Jų yra kelios. Susitarti su Vilma (lengva tikrai nebus), likti Lietuvoje ir susimokėti maždaug dešimt kartų mažesnę treniravimo kompensaciją arba žaisti su mėgėjiška sutartimi („MML City“ pavyzdys šiemet darkart priminė, jog tai pavojinga). Klausimas, ar pats žaidėjas to norės ir ar neatsitiks taip, kad Lietuva praras dar vieną itin talentingą futbolininką.