Laisvės trokštantis E.Stanionis: „Tikiuosi išsipildys svajonė – kova „Žalgirio“ arenoje“ (1)

„Gal reikia kabinti pirštines ant vinies“, – tai yra pati baisiausia mintis, kuri, atrodo, gali aplankyti boksininką pačioje karjeros viršūnėje. Tačiau čia turėtų kilti ir klausimas, kokia tosios viršūnės kaina, kuomet su tavimi elgiamasi tarsi su niekam neįdomiu ir nežinomu atletu. Kalbame apie pagarbą, kurios tikrai yra vertas 28-ų pasaulio bokso čempionas lietuvis Eimantas Stanionis.

WBA pasaulio čempionas laukė savo svarbiausios gyvenimo kovos su Vergilu Ortizu jaunesniuoju, atsakingai jai rengėsi. Lietuvis tikėjo pergale, tikėjo, kad tai bus svarbus laiptelis karjeroje.

Tačiau kova neįvyko – V.Ortizas pasitraukė dėl sveikatos problemų. Ir, atrodo, kad kova neįvyks, V.Ortizo komanda žinojo anksčiau. Bet niekas neperspėjo lietuvio, kuris turėjo eilinį kartą išgyventi paskutinių dienų prieš kovą pragarą.

Šią situaciją E.Stanionis aprašė savo „Facebook“ puslapyje.

– Ar yra kada nors anksčiau lankiusios mintys apie karjeros pabaigą? – paklausiau E.Stanionio.

– Yra buvę įvairiausių minčių. JAV praleisdavau labai daug laiko, dėl kovų kildavo įvairiausių neaiškumų. Todėl minčių būdavo. Šįkart? Sunku pasakyti... Tiesiog kyla natūralūs klausimai „Kodėl tai darau?“, „Kam to reikia?“. Rengiesi kovai, atiduodi visą širdį, sportuoji, meti svorį, dehidratuoji ir negauni kovos, vėl esi nežinomybėje. Ir tai kartojasi. Mane žmonės bando raminti – gal taip turi? Daugelis kartoja ir bando įtikinti, kad ateityje viskas bus geriau. O aš nežinau, ar bus geriau. Daug klaustukų. Per savo karjerą teko daug patirti... Daug atšauktų kovų, o karjeros įrašas jau stingsta laike. Man reikia profesionalų patirties, nes kovų pas mane per mažai. Ko aš trokštu? Kautis mažiausiai tris kartus per metus. Esu pasaulio čempionas, todėl numatytos kovos būtų 12-os raundų. 3 tokios kovos per metus? Idealiausias scenarijus... Na, bent dvi kovos per metus. Prabėgo 15 mėnesių, o mano sąskaitoje – 0 kovų.

– Ar jau sugebėjai suprasti, kad tai, kas nutiko dėl kovos su V.Ortizu, yra realybė?

– Tai, ką aš papasakojau savo „Facebook“ puslapyje – tik 10 proc. visos istorijos. Vyksta teisminiai procesai, todėl smulkiau pasakoti kol kas negaliu. Realybė? Taip, reikėjo laiko suvokti, kad būtent taip viskas įvyko. Pirmą dieną jaučiausi labai keistai. Bandžiau nusiraminti. Tikėjau, kad kažkas gali dar įvykti, vyliausi, kad turėsiu priešininką. Jei atvirai, pirmą dieną mano draugė labiau jaudinosi negu aš. Antrą dieną – atvirkščiai. Mane liejo emocijos. Vos neleptelėjau oficialiai, kad atsisveikinu su sportu ir nedalyvausiu jokiose varžybose. Galvoje sukosi tik vienas žodis – „nesąmonė“. Aš neturiu užnugario, kuris man padėtų, nėra žmonių, kurie galėtų pastovėti už mane tokiose situacijose. Labai sunku. Atrodo, esu pasaulio čempionas, turiu čempiono diržą... Kitiems reikia kovos su manimi, bet niekaip niekas neįvyksta. Laimėjome „Golden Boy“ kovos aukcioną, turėjome žaisti pagal jų dūdelę... Ir taip gavosi. Pikta, jei jie žinojo, kad kova neįvyks. Kiekvienas boksininkas žino, kad su svoriu gali būti reikalų. Svėrimų dieną gali sverti pusę kilogramo daugiau, kilogramu daugiau. Būna. Bet jei V.Ortizas nualpo trečiadienį, tai, kas būtų ketvirtadienį? O penktadienį per svėrimus?

– Ar bent buvo kalbos apie galimai ieškomą kitą priešininką tau?

– Pirmiausia, jie turėjo informuoti, kad V.Ortizas turėjo sveikatos problemų. Kai buvo atšauktas pirmasis mūsų bendras renginys prieš kovą, pagalvojau, kad skamba keistai, bet neėmiau labai į galvą. Dariau treniruotę, gėriau savo 8 litrus vandens ir pradėjau savo svorio metimo finalinę stadiją. Kitą dieną buvo pasakyta, kad kovos nebus. Jei jie žinojo tai trečiadienį, privalėjo man pranešti. Jie turėjo parodyti man pagarbą. Juk mano kūnas taip pat sulaukė didelių išbandymų. Galėjo ir man nutikti blogų dalykų. Bet, kaip supratau, niekam aš nebuvau įdomus. Pykstu, kad jie nepranešė laiku. Manau, jie norėjo viską nutylėti dėl renginio, bilietus juk reikėjo parduoti. Man niekas net nebandė ieškoti kito priešininko. Niekam čia nebuvo įdomu – nei „atsiprašau“, nei klausimų, ar kažko man reikia. Ir skrydžio bilietų nesugebėjo pakeisti. Per tą chaosą maniau, kad išprotėsiu.

Eimantas Stanionis | Žygimanto Gedvilos / BNS foto nuotr.

– Ar tasai atsiprašymas, kurio nesulaukei, būtų kažką pakeitęs? Nebūtų minčių apie karjeros pabaigą?

– Toji karjeros pabaiga... Na, grįžkime prie to, kad išvažiavęs į JAV aš dažniausiai būnu vienas kokias šešias ar septynias savaites. Praėjusioje stovykloje su manimi buvo boksininkas iš Lietuvos. Jis man padėjo, buvo žymiai lengviau. Šįkart – penkios savaitės vienatvėje, paskutinę savaitę atvyko draugė Emilija. Kuomet būnu vienas svetimoj šaly, be draugų, rutinoje, niekam niekas neįdomu, viskas brangu, niekam neįdomu, ko tau reikia, medikų priežiūros nėra. Dar prieš išvažiuodamas kalbėjau su treneriu ir sakiau, kad nenoriu važiuoti. Tačiau negalėjau likti Lietuvoje, sutapo varžybų grafikas... Aš negaliu ruoštis Amerikoje. Manau, tai buvo paskutinė stovykla Amerikoje. Žinau, kad yra sakoma „niekada nesakyk niekada“, bet galvoju, kad Lietuvoje pasirengčiau žymiai geriau. Taip, čia trūktų partnerių. Reikėtų jų ieškoti, bet aš turėčiau medikus šalia, mano kūnu galėtų rūpintis. Per savo karjerą jau esu daug matęs, turėjęs įvairiausių sparingų... O jų atsiprašymas? Ar tai būtų kažką pakeitę? Bent jau būtų gražu. Aš būčiau atsiprašęs. Visos kalbos ėjo tik apie V.Ortizą. Jau beveik tą pačią dieną jie juokėsi, kad V.Ortizui laikas kilti į aukštesnę svorio kategoriją. „Tai laba diena“ – gal reikėjo kilti anksčiau? Gal reikėjo tiesiog negaišinti mano laiko? Jie mane laikė ir pagal sutartį turėjau šokti.

– Ar dabar kažkas keisis?

– Esu teisminiuose procesuose, kalbėti daug negaliu. Bet iš kovų organizatorių pusės esu dabar laisvasis agentas. Iki tol turėjau sutartį su turnyro organizatoriais. Toliau dirbame su vadybininku Shelly Finkeliu.

– Ką bokse reiškia būti laisvuoju agentu?

– Jei neturėčiau sutarties nei su organizatoriais, nei su vadybininku, galėčiau daryti, ką noriu. Pavyzdžiui, kovas „Žalgirio“ arenoje. Daryčiau, ką norėčiau. Bet nėra dabar viskas paprasta. Esu laisvas iš organizatorių pusės. Todėl lauksime naujienų, laukiame pasiūlymų. Tiesiog laukiu, kitos išeities nėra. Tiek daug įdomių dalykų vyksta, apie kuriuos negaliu kol kas pasakoti. Čia tiek daug srovių. Net pats būdamas šiuose vandenyse negalėjau įsivaizduoti, kad gali vykti tokie dalykai. Žiauru.

Eimantas Stanionis | „Stop“ kadras

– Ar gali nutikti kažkas baisiau negu nutiko dabar?

– Gali. Teisminiai procesai, kurie gali tiesiog baigti tavo karjerą. Ir man yra baisu dėl savosios, nes aš jau 15 mėnesių be kovų, nors labai spaudžiu ir laukiu. Nėra jokio uždarbio. Pinigus uždirbu kovodamas, esu pasaulio čempionas – ir niekas nieko nepaaiškina. Tik sulaukiu atsakymo, kad ieškomi variantai. Man belieka tik laukti. Žiauriausia, kad nieko negaliu pakeisti. Arba metus nekovosiu ir po to būsiu laisvas nuo visko – ir be agento, ir be organizatorių. Tiesą pasakius, po kovos su V.Ortizu norėjau restartuoti savo karjerą. Nesvarbu, ar būčiau laimėjęs, ar pralaimėjęs. Buvau pasirengęs laimėti. Treniravausi maksimaliai. Aš ariu ir lieju prakaitą, o kiti man tiesiog pasako „Tai va, pailsėsi“... Palaukite, kiekviena mano treniruotė – dėl tikslo. Ir tai nėra poilsis. Čia – ne krepšinis ar futbolas, kur yra visas sezonas, daug rungtynių. Bokse esi vienas, čia yra alinančios stovyklos ir vienas šansas įrodyti, kad esu geresnis. O kita stovykla negarantuos, kad būsi gerai pasirengęs. Stovykla prieš kovą su V.Ortizu buvo arti idealios, gavau traumą likus 10 dienų iki kovos, bet tikėjau, kad viskas sugis. Žinojau, kad viskas bus gerai. Susitvarkiau su mintimis. Žinojau, jei lūš ranka kovoje, vis vien darysiu viską, ką turiu padaryti. Tegul ta ranka dalimis „išeina“, bet atiduosiu visą save ir nepasiduosiu.

– Ar seniai galvoji apie kovą „Žalgirio“ arenoje?

– Kokius dvejus metus. Tikiuosi, kad ši svajonė išsipildys. Tik klausimas: „O su kuo kovosiu?“ Geri kovotojai yra pririšti prie organizacijų. O baigiantys karjerą? Ar man bus įdomu? Nemanau. Reikėtų sugalvoti, kaip patenkinti publiką. Man reikėtų gero priešininko. Sudėtingas klausimas.