„Driftoksikuoti“ baidarininkai broliai Maldoniai: „Driftas – mūsų alkoholis“
„Driftoksikuoti“ baidarininkai broliai Maldoniai: „Driftas – mūsų alkoholis“ l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Gerai, po to, kai išplėši rankinį stabdį, dusink greičio pedalą“, – kartą pasakė vienas „išminčius“ pravarde „Twinkie“, bandydamas paaiškinti filmo „Greiti ir įsiutę: Tokijo driftas“ veikėjui Seanui Boswellui, pirmą kartą sėdėsium prie iščiustytos ir driftui parengtos „Nissan Silvia“ vairo, ką reikės daryti lenktynėse su DK.
Mes visi žinome, ką reiškia „DK“ – tikrai ne „Donkey Kong“.
Filmą matę žino, o nematę gali nuspėti, kuo baigėsi drifto lenktynės automobilių stovėjimo aikštelėje.
2006 m. sukurtas filmas išvarė visus iš proto: tie, kurie vaikystę leido su kramtomosios gumos „Turbo“ popierėliais, suprato, kad egzistuoja ne tik „drag'o“ lenktynės, o tie, kurie nebijodavo posūkyje traukti rankinio stabdžio, o galiniai varomi ratai leido smagiai išdykauti, pradėjo tai daryti dažniau. Didžiųjų Lietuvos miestų jaunimo pamėgtose automobilių stovėjimo aikštelėse vis dažniau visi matydavo japoniškus automobilius, kurių kolonėlės tiesiog plyšaudavo nuo „Teriyaki Boyz“ kūrinio „Tokyo Drift“.
Drifto (lietuviškai visgi „šonaslydžio“) kultūra įsibėgėjo – buvo pradėtos rengti pirmosios oficialios varžybos, į kurias teisėjauti ir patirtimi dalintis atvykdavo netgi garbūs svečiai iš Japonijos.
Buvo visko... Bėgo metai.
Pirmą kartą apie baidarininkų brolių Mindaugo (32) ir Simono Maldonių (30) hobį teko rašyti „covid‘iniais“ 2020-aisiais. Antraštėje skambėjo „planas B“ ir ambicijos tapti šalies drifto čempionais. Tuomet broliai kuklinosi dėl savo įgūdžių, o jų būsimos „Monos Lizos“ – „Nissan 200SX“ – dar tik buvo pradėtos tapyti.
Tuomet, kai pirmą kartą susipažinau su brolių „Nissan‘ais“ atsisakiau sėsti į keleivio vietą, tačiau...
„Turėsiu ir tau šalmą su pošalmiu“, – prieš savaitę parašė M.Maldonis, besirengdamas drifto treniruotei.
Sutikau. Ir šįkart tikrai nepasigailėjau. Visi dabar tik ir klausia, ar pats norėčiau „driftcar'o“.
Atsakau nenorintis, bet pats suprantu, kad šiek tiek sau meluoju.
Važiuojam!
„Kol kas apšilsime“, – lėtai sukdamas ratus specialiai drifto mėgėjams skirtoje aikštelėje pasakė M.Maldonis.
„Gerai, – galvojau, bandydamas kuo patogiau įsitaisyti su šalmu keleivio vietoje.
Automobilis triukšmingas, oro kondicionieriaus nėra, magnetolos nėra, važiuojame lėtai... Už tvoros iš kažkur jau susirinko „žiūrovai“. Mobiliųjų telefonų kameros nukreiptos į Nissan'ą, išraiškingais „MAD“ („pašėlęs“, – liet.k.) numeriais.
Tik tie apšilimo ratai kažkaip greitai baigėsi.
„Varom“, – pasakė Mindaugas.
Mačiau, kaip artėjo tvora, už kurios stovėjo snaudžiantis šilumvežis. Vieną akimirką įsitempiau, o Mindaugas „rovė“ rankinį stabdį, susuko vairą... Pro šoninį langą mačiau, kad aubomobilis ryja asfaltą, girdėjau padangų cypimą ir tą pasiutusio ir tarsi nuo grandinės nutrūkusio „Nissan'o“ variklio griausmą.
Kryptis staigiai pasikeitė, kaip maišas sėdynėje virtau į kitą pusę, po to dar kartą, dar kartą, dar...
Mintys galvoje keitė vieną kitą: „Tai bent“, „Gerai, kad nevalgiau pusryčių“, „keik*maž*dis“, „Vau“, „Kaip čia nesivarčius“, „Reikia pafilmuoti“, „Kaip nepamesti telefono“, „Vau“.
Po kelių kartų, atrodo, galva pradėjo suprasti, kas vyksta, pagavo „šonaslydžio“ fiziką ir supratau – noriu dar!
„Nori pabandyti?“ – paklausė Mindaugas.
Pažiūrėjau į apsauginiu betoninius blokus, paskaičiavau, už kiek metrų tasai šilumvežis „miega“ ir savisaugos (o dar labiau baimė subaladoti kurią nors iš Monų Lizų) instinktas įjungė „atbulinį bėgį“.
„Ne, ne šiandien“, – nusišypsojau.
Bet nemeluosiu, dabar visiems, kas pasidomi mano patirtimi, sakau „Vau“.
Bendri keliai
O broliai puikiai prisiminė pirmąjį mūsų straipsnį apie jų drifto kelionės pradžią.
„Per tuos trejus metus jau atsirado automatizmas, bandėme šiek tiek „pažaisti“ ir su simuliatoriais. Tai padėjo pramokti ir įgyti tam tikrus įgūdžius, – sakė S.Maldonis. – Įgūdžiai atsiranda tik sėdint prie vairo. Susirinkome automobilius, pradėjome važinėti“.
Tuoj brolis Mindaugas pridėjo: „Nepamirškime, kad mūsų „įranga“ tuomet, prieš trejus metus, dar nebuvo paruošta driftui... Nei gale reduktoriai virinti, nei dar kiti dalykai padaryti. Ten buvo kažkoks chaosas, lengvas begalvis noras kažką daryti“.
Simonas pabrėžė, kad dabar automobiliai yra parengti driftui, todėl juos ir valdyti kur kas paprasčiau.
„Ir iškart turime kitą rezultatą“, – šyptelėjo Mindaugas.
Paklausti, ar drfitas yra meilė, ar jau įprotis, broliai susižvalgė.
„Tai – mūsų alkoholis. Manau, šią metaforą visi supras“, – nurėžė M.Maldonis.
„Visiems reikia kažkaip atsipalaiduoti. Kažkas išgeria alkoholio, o mes išvažiuojame pasukti ratais ir mums „va“ – per akis, – perbraukė per savo kaklą S.Maldonis. – Po tokių „nuotykių“ esame motyvuoti mėnesiui į priekį dirbti sporte“.
Žvelgiant į „driftcar'us“ natūraliai kyla klausimas, kiek tai kainuoja.
„Daugelis Lietuvoje važiuoja su biudžetiniais automobiliais, realiai, manau, už 2-3 tūkst. eurų mašiną galima paruošti. Bet kainuoja padangos, trasos nuoma, kuras. Tarkime, vienas pasivažinėjimas trasoje kainuoja, paskaičiuokime, padangos – 200 eurų, kuras – dar 100 eurų, trasa... Iš viso vienas išvažiavimas kainuoja apie 350 eurų“, – suskaičiavo S.Maldonis.
Paskaičiuokime ir laiką: prieš tokį pasivažinėjimą dar reikėtų skirti ir porą valandų susižiūrėti, ar viskas tvarkoje su „Mona Liza“.
„Čia tuo atveju, jei automobilis tvarkingas. Jei mašina projektinė – sėdėk nesėdėjęs. Gali užtrukti ir metus garaže“, – tikino M.Maldonis.
Beje, Simonas nesnaudė ir per tuos metus sukūrė kanalą „Driftoxicated“, kuriame dalijasi savo patirtimi.
„Pradėkime nuo to, kad brolis užuodė gerą projektą – „Nissaną“... – savo automobilį paplekšnojo Simonas.
„Įkalbėjau pirkti“, – šyptelėjo Mindaugas.
„Nusipirkau, pasidariau. Bet viską bedarant teko nemažai medžiagos ieškoti internete. Radau, bet nusprendžiau ir pats rodyti, kaip man sekasi, – pasakojo S.Maldonis. – Taip viskas ir realizavosi – intoksikuotas driftu. Kanale yra visas mano ir šio automobilio kelias. Bet dabar šiek tiek trūksta laiko... Bet medžiagos tikrai dar turiu daug“.
M.Maldonis teigė, kad peržiūrų „Youtube'o“ kanale kol kas gal ir nėra daug, bet žmonės brolį jau atpažįsta.
„Net ir užsieniečiai jį pakalbina ta tema“, – didžiuodamasis broliu tarė M.Maldonis.
„Arba vis kas nors prieina ir paklausia „Tai tu vis dar važiuoji su tuo „Nissan'u?“, dar buvo nutikimas degalinėje, kuomet pyliau kurą – mergaitė priėjo prie mamos ir sako „Žiūrėk, čia tas drifteris, kurį seku „Instagram'e“. Man keista. Aš turiu tik 500 sekėjų ten. Na, dabar, žinoma, daugelis atkreipia dėmesį, nes automobilis papuoštas šonuose. Būna liuksus rodo“.
Mindaugas sunarino rankas: „Ir man reikia ant šono užsirašyti“.
Simonas tik nusijuokė.
Priminsiu, kad broliai Maldoniai sėdi vienoje baidarėje: šį sezoną jau nuskambėjo keturvietės baidarės triumfas pasaulio taurės etapo 500 metrų distancijoje. Kartu su Ignu Navakausku ir Artūru Seja broliai jau rengiasi pasaulio čempionatui, kur bus dalijami olimpiniai kelialapiai.
„Būti čempionu“ ir „Būti lenktyninku“ – du norai, kurie jungė brolius nuo vaikystės.
„Iš pradžių viską investavome į sportą, vėliau, kai tapome finansiškai nepriklausomi, deginti pradėjo noras būti lenktynininkais, daryti kažką su automobiliais, – sakė M.Maldonis. – Dabar, atrodo, gyvename etape, kuomet abu norai yra įgyvendinami“.
„Su broliu visada turėjome bendrus tikslus, dabar džiaugiamės, kad abu sėkmingai keliaujame savo nusibrėžtais keliais, kurie dažnai jungiasi į vieną“, – sakė Simonas.
Paklausti, ar būna, kad susipyksta, broliai choru nutęsia: „Joooa, būna“.
„Bet ir tasai pyktis mūsų kitoks. Vieni pyksta ir rėkia vienas ant kito, kiti nesikalba, o mes taip nemokame. Mes vienas kitą gerai suprantame ir mokame ramiai pasakyti, kad vienas ar kitas dalykas sunervino. Jau vaikystėje esame išmokę viską išsiaiškinti, o nesisvaidyti žaibais. Mums muštis nereikia“, – sakė S.Maldonis.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
