R.Namajunas močiutė kino teatre pakeitė nuomonę apie mišrius kovos menus (1)

 „Premjeros vakarą visą laiką žiūrėjau į savo močiutę, vis stebėjau, kaip ji reaguoja į tai, ką mato ekrane, ar jau verkia – ir, žinote, ji ilgai atsilaikė“, – kvatoja mišrių kovos menų kovotoja Rose Namajunas paklausta, kuri akimirka viešnagės Lietuvoje metu jai buvo svarbiausia.

Po kelerių metų pertraukos į tėvų gimtinę dukart UFC čempionė grįžo pristatyti filmo apie save. Dokumentinis pasakojimas „Rose Namajunas: aš esu čempionė“ (Thug Rose: Mixed Martial Artist) šiuo metu rodomas visos Lietuvos kino teatruose. Įspūdžiais apie savaitę trukusią emocijų kupiną kelionę pasidalino filmo herojė ir režisierius Marius A. Markevicius.

R. Namajunas močiutė, kurią taip pat galima išvysti filme, ilgą laiką nesuprato, kodėl jos anūkė užsiima tokiu žiauriu sportu, kaip mišrūs kovos menai. „Po premjeros ji man pasakė: žinai, dabar suprantu, dabar matau tave kitaip – ir tai buvo nuostabi akimirka“, – prisiminusi ją vėl jaudinasi Rose.

„Nepaisant to, kad buvau įsitikinęs, jog žmonėms filmas tikrai patiks, premjeros savaitės patirtis Lietuvoje viršijo mano lūkesčius – tai buvo amerikietiški emocijų kalneliai“, – atvirauja filmo režisierius. Anot Mariaus, neįmanoma nejausti simpatijos Rose Namajunas, o tai, kad ji pati atvyko į Lietuvą, visiems tapo papildomu akstinu nueiti į kino teatrą: „Daugeliui norėjosi nusifotografuoti su ja, gauti autografą, bet kai kuriems pakako apsikabinimo – jų akyse mačiau ašaras.“

„Mano lūkesčiai taip pat viršyti – nutiko daug gražių dalykų, ir jų vis daugėjo“, – šypsosi į treniruočių ritmą jau grįžusi R. Namajunas, – „Savaitė Lietuvoje, kurios metu miego buvo itin mažai, tikrai išvargino fiziškai, bet įkrovė dvasiškai ir psichologiškai. „Lietuvoje patyriau visas įmanomas emocijas – vis dar jaučiuosi kaip ant sparnų.“ Nors paprastai sportininkę visuomet lydi jos sužadėtinis ir vadybininkas Pat, jis jau ne kartą lankėsi mylimosios tėvų gimtinėje, šįkart dėl įtempto grafiko prisijungti negalėjo. „Jam visada labai smagu stebėti, kai susitinku su gerbėjais, dalinu autografus, fotografuojuosi – visgi bijau, kad šįkart jam to dėmesio būtų buvę per daug“, – juokiasi Rose.

Paklaustas, kuo ypatinga buvo filmo premjera Lietuvoje, lyginant su pasauline premjera, pernai vasarą įvykusia Ostino kino festivalyje JAV, lietuvių kilmės režisierius pabrėžia, kad kai kurių filme aptariamų temų amerikiečiai tiesiog negali deramai suvokti. „Tarkime, „Geriau miręs negu raudonas“, Rose prieš kovą su sportininke iš Kinijos ištarta ir pasaulio žiniasklaidą apskriejusi frazė, JAV gali būti suprasta visaip, bet Lietuvoje juk net nereikia jos aiškinti – visi žinome ir matome, kaip šiandien elgiasi rusai“, – įsitikinęs režisierius.

Lietuvoje išdalinusi daugybę interviu sportininkė teigia, kad bene smagiausia buvo tinklalaidės „Vėl tie patys“ studijoje – čia pavyko visiškai atsipalaiduoti, o ir laidos vedėjai buvo itin smagiai nusiteikę bei gerai pasiruošę. Ją sužavėjo ir žurnalo „Žmonės“ viršelio fotosesija – ypač daug komplimentų Rose skyrė fotografui Tomui Kauneckui, stilistei Karinai Leontjevai ir makiažo meistrei Elenai Permogorskajai bei pridūrė, kad JAV tokių atsidavusių profesionalų sutinka retai. Tarp jausmus palietusių kelionės akimirkų JAV lietuvė mini ir jau ne pirmąjį savo susitikimą su vėžiu sergančiais vaikais, kuriuos globoja Rimanto Kaukėno paramos fondas.

Kino pasaulio atstovas Marius A. Markevicius neslepia, kad kelionė į Lietuvą, senelių gimtinę, jam pasitarnavo ir kaip įkvėpimas tolimesniems darbams. „Nuostabu būti sausakimšoje kino salėje – pandemija buvo atėmusi šį jausmą iš mūsų visų. O ir gyvi žmonių, tiek eilinių žiūrovų, tiek kolegų įspūdžiai, komplimentai, atviravimai, kaip Rose istorija juos palietė – visa tai man, kaip filmų kūrėjui, labai svarbu, tai motyvuoja dirbti toliau“, – sako filmų „Kita svajonių komanda“ (The Other Dream Team) ir „Tarp pilkų debesų“ (Ashes in the Snow) autorius Marius, šiuo metu dirbantis jau su kita dokumentine istorija apie Baltarusijos opoziciją.

„Man šis filmas, jo premjera Lietuvoje, pasitarnavo lyg etapo pabaiga. Kai pirmąkart nugalėjau Zhang Weili ir tapau UFC čempione, žurnalistai manęs paklausė – ką norite dabar veikti? Atsakiau, kad noriu susitelkti į tai, kad mano pasėta sėkla duotų vaisių. Ilgą laiką tų vaisių neįžvelgiau ir dėl to jaudinausi, bet dabar, Vilniuje, sėdėdama kino teatre šalia savo močiutės supratau, kad pagaliau tai įvyko – šis filmas yra mano derlius. Prireikė tikėjimo kantrybės ir labai daug darbo, taip pat – išmoktų pamokų. Žinau, kad dar bus šio filmo atgarsių, kurie mane pasieks, bet iš esmės esu pasirengusi naujam etapui, naujai sėklai ir jos vaisiams“, – asmeniniais laimėjimais, šįkart iškovotais su kino pagalba, dalinasi į UFC oktagoną grįžti besirengianti kovotoja.

Didysis ekranas yra kol kas paskutinė dokumentinio filmo „Rose Namajunas: aš esu čempionė“ stotelė. „Kino Pavasaris Distribution“ neplanuoja jo patalpinti į skaitmenines platformas ar rodyti per televiziją. Tikinčiųjų meistriškai pasakojamų autentiškų istorijų galia laukia paskutiniai filmo seansai šalies kino teatruose.