M.Kalnietis: apie įsimintiniausią sezoną, karjerą futbole, savo rytojų ir kodėl nenorėtų iškeltų marškinėlių arenoje + jaudinanti M.Kalniečio kalba arenoje (8)
Manto Kalniečio atsisveikinimas | Teodoro Biliūno / BNS foto nuotr.
Tūkstantinė minia „Žalgirio“ arenoje garsiomis ovacijomis išlydėjo Lietuvos krepšinio legendą Mantą Kalnietį į karjeros pabaigą.
Nors Kauno „Žalgiris“ Lietuvos krepšinio lygoje patyrė kiek netikėtą nesėkmę prieš Jonavos „CBet“, tačiau visų žvilgsniai ir mintys buvo nukreiptos į M.Kalnietį.
Po rungtynių M.Kalnietis papasakojo apie užplūdusias emocijas, įsimintiniausią sezoną, karjerą futbole bei pasakė, kodėl nėra vertas iškeltų marškinėlių į arenos palubes.
„Rungtynės ir emocijos – du skirtingi dalykai. Paskutiniąsias 24 valandas emocijas sutvardyti buvo sunkoka, nors ir miegojau gerai. Nuo pat ryto jaučiausi kaip nesavas, bet tai yra normalu – nauja patirtis, juk ne kiekvieną dieną baigi žaisti krepšinį. Daug prisiminimų, istorijų ir panašiai. Nepasakyčiau, kad pavyko su tuo susitvarkyti. Apie rungtynes labai sunku kažką kalbėti – negaliu normaliai pabaigti, turiu pricicirkinti su komanda“.
– Kuris sezonas karjeroje buvo įsimintiniausias?
– Nežinau.. Tų sezonų yra įsimintinų tiek gerąją, tiek blogąja prasmėmis. Jeigu reiktų išsirinkti vieną su daugiausiai nuotykių ir istorijų, tai būtų tas, kur Gintaras Krapikas sakė, kad penkios minutės iki katastrofos. Tai buvo sezonas, kai vos neiširome, bet tada su ta tikrąja lietuviška chebra kovojome. Tas sezonas buvo tikrai iš širdies, o ne dėl materialinių dalykų.
– Kadangi domitės futbolu, ar Gerardo Pique sprendimas baigti karjerą viduryje sezono, o ne su kontrakto pabaiga, buvo jums pavyzdys?
– Ne, nebuvo su tuo susieta. Aš pats pajaučiau. Visą laiką norėjau būti svarbus komandai, kažką jai duoti ir atėjo tiesiog toks momentas, kai jaučiu, kad net ir per treniruotes ar aš esu, ar manęs nėra – didelio skirtumo niekas nejaučia. Supratau, kad jeigu nesi reikalingas komandai, tai turi, kad ir kaip skaudu, ją palikti duodamas kažką jai gero. Esu laimingas, kad kažkokiu būdu dar galėjau „Žalgiriui“ padėti.
– Paskutinę kalbą susijaudinusiems 10 tūkst. sirgalių pasakyti buvo dar sunkiau nei žaisti?
– Vienareikšmiškai, tai buvo sudėtingiausias dalykas. Žinojau, kad kažką reikės pasakyti. Turbūt negalvojau, kad gausis taip, kaip gavosi – tai tikrai buvo žodžiai iš širdies ir kaip jaučiuosi visą gyvenimą bei kam esu dėkingas.
– Virginijus Šeškus atskleidė, kad neišpildei jam pažado..
– Pusiau išpildžiau – ne pas jį pabaigiau, o prieš jį. Labai seniai sakiau, kad baigsiu krepšinį pas Šeškų Prienuose, bet jis irgi neištesėjo – jis tai ne Prienuose.
– Kaip atrodys rytojus?
– Rytojus atrodys labai gerai, nebus laiko daug galvoti. Su Pauliumi Jankūnu, Gediminu Navicku jau 9:30 val. turiu vadybos paskaitą. Gyvenime keliausime toliau.
– Kiek dar būsi prie „Žalgirio“? Kada pasijunksi pilnai į futbolą?
– Nenoriu užbėgti įvykiams už akių. Pirmiausia buvo noras baigti krepšininko karjerą ir nesimėtyti. Kažkiek dalyvauju futbolo veikloje, bet rytoj susėsime ir dėliosimės gaires.
Kadangi man tas „Žalgiris“ toks mielas, tai įsiprašiau, kad dar galėčiau pas komandą pasirodyti, pasportuoti kažkur šalia, su jais nuvažiuoti į rungtynes, palaikyti nuo atsarginio suoliuko. Labai tikiuosi, kad tas sezonas baigsis gerai, bus gerų akimirkų ir bus ką pašvęsti – tą irgi gerai moku. Norisi nepalikti rūbinės, žaidėjų. Dauguma baigusių karjerą žmonių mini, kad labiausiai pasiilgsta rūbinės dalykų.
– Kai Tayloras gavo traumą buvo daug memų, kad galbūt persigalvosi. Buvo klausimų, kodėl negalėjai baigti karjerą po KMT ir su titulu? Ar nebuvo minčių, kad perskubėta?
– Nebuvo. Kaip ir pernai buvo priimtas sprendimas dėl rinktinės, tai ir dabar dėl „Žalgirio“ – tai nebuvo spontaniškas sprendimas. Ramiai priėmiau sprendimą ir nors emocijos viduje verda, bet paskelbus tai – ramybė, kad pasielgiau teisingai. Kažko laukti vien dėl to kad laukti, nemačiau prasmės. Jeigu esi tokioje organizacijoje kaip „Žalgiris“, turi kažką duoti, o aš nenorėjau būti tas inkaras.
– Edgaras Ulanovas sakė, kad bandė jus perkalbėti. Kokių dar reakcijų sulaukėte iš kitų?
– Buvo įvairių klausimų. Kai pasakai, jog baigi karjerą, reikia šią informaciją suvirškinti ir kitiems žmonėms. Šiandien buvo smagus įvykis, kuris vos manęs nesugraudino dar prieš rungtynes. Vienas iš Milano laikų draugų atsiuntė nusipirktą bilietą į „Žalgirio“ rungtynes bei sakė, kad niekas ten nesės, nes ten yra jo vieta.
– Kaip įsivaizduojate naują gyvenimo etapą, ką keisite?
– Kol kas negalvoju. Žinau, kad sportuosiu, daugiau laiko pasistengsiu skirti vaikams. Turbūt bus pereinamasis etapas, kai reikės prisitaikyti prie naujų dalykų.
– Kiek aktyviai esate pasiruošęs įsitraukti į futbolo veiklą?
– Nebūsiu tas žmogus, kuris būsiu atsakingas už sporto sritį. Mano pagrindinis noras futbole būtų tai, kad tas „Žalgirio“ futbolo klubas vertybiškai priartėtų prie krepšinio klubo. Kad po truputėlį keistume tą futbolo veidą, vertybes. Tai bus daugiau vadybinis darbas.
– Nebuvo minčių pereiti prie treniravimo?
– Buvo, bet nėra taip, kad aš esu uždėjęs kryžių ant krepšinio. Tuo gyvenau 30 metų. Man labai brangus Kaunas ir jeigu brendi į trenerio darbą, atsiduodi jam 100 procentų ir vėl tikriausiai turi kažkur iškeliauti. Man, pragyvenus užsienyje su tarpais 10 metų, aš labai pasiilgau Kauno ir Lietuvos. Šitas sprendimas dėl futbolo buvo priimtas dėl to, kad likti savo mieste ir šalyje bei nekeliauti į kažkokius naujus krepšinio klubus. Gal ateityje kažkas apsivers, gal pradės trukti krepšinio, tačiau niekados nesakau ne.
– Po Pauliaus Jankūno marškinėlių iškėlimo sakei, kad tu nebūtum vertas. Ar nepasikeitė ta nuomonė?
– Vienareikšmiškai ne. Gyvenime jaučiu dalykus ir kad ir kaip būtų faina, bet aš nesu to vertas ir man nebūtų smagu. Tai yra visiškai išskirtiniai žmonės.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
