„Ambersail 2“ ketvirtą parą kaunasi elitinėse lenktynėse – išvystė ypač didelį greitį

 Išsunkti, pavargę, nevalgę ir be normalaus miego Lietuvos buriuotojai „Ambersail 2“ tęsia žygį per sudėtingiausių pasaulyje „The Ocean Race“ odisėją. Praėjus daugiau nei keturioms paroms lietuviai kaunasi su konkurentais, o tiesiai iš laivo apie gyvenimą, buitį ir situaciją įguloje pasakoja „TV3 Žinių“ reporteris.

„Šiuo metu leidžiamės žemyn Afrikos pakrante, kur po truputį pradeda kilti vėjas. Ir gavome truputį atsipalaiduoti, bet ši naktis bus vėl labai įtempta, nes laukia 35–40 mazgų pavėjui, kas irgi nėra pats maloniausias kursas. Reikia padaryti porą halzų, labai greitai artėjam prie Kanarų salyno“, – kalba kapitonas Rokas Milevičius.

Šitaip ekstremalias lenktynes apibūdina „Ambersail 2“ kapitonas Rokas Milevičius. Pavakarę įgula pasikėlė „fractional“ burę ir pasistatė stakselį. Nakčiai tikėjosi stipresnio vėjo ir, aišku, didesnio greičio. Ir jis papūtė. Sutemus gūsiai siekė iki 35 mazgų, kryptis – apie 130 laipsnių. Tad lietuvių laviruotėje vaitojantis ir duksintis žvėris laivas virto lenktyniniu traukiniu. Jis lėkdamas į naktį skrodžia Atlanto bangas – tikrąja to žodžio prasme.

Bangos irgi nelieka skolingos ir kartas nuo karto laivą užpila jau ne purslais, o tonomis vandens. Tada mūsų traukinys kiek pristabdo, bet galingos, krepšinio aikštelės dydžio burės jungia pavarą ir vėl mūsiškiai šauna pirmyn.

„Mes kaip tik įeidinėjam į stipresnį vėją“, – sako vairininkas Saulius Pajarskas.

Laivas lekia 26 mazgų greičiu, tai apie 50 kilometrų per valandą. Palyginimui, įsivaizduokite tokiu greičiu kokių 10 tonų laivą skriejantį per naktinį vandenyną. „Ambersail 2“ dabar valdo Saulius Pajarskas ir reporteris praneša, kad gulėdamas gulte – „grabe“ – jaučia kiekvieną jo rankos krustelėjimą ant vairo ir suprantu, kad tos rankos ir laivas yra vienas mechanizmas. Staigesnis ar netikslus jo judesys ir mes lėktume į bročingą ir vartytumėmės kaip žiurkės triume. Tačiau mechanizmas veikia kaip laikrodis, mes glisuojame nuo bangos ir švelniai šokame ant kitos. Ir taip visą naktį.

Budintys vachtoje – nuolat vandenyje iki kelių, kuris per priekį verčiasi į kokpitą. Kai kala gera banga ant denio žiba fosforiniai gyviai, o tuo metu budintis jei nespėjo nusisukti nuo vandens srauto krapštos akis nuo jūros vandens arba spjaudo jį iš burnos. Net pastovėjęs valandą jautiesi suvalgęs jos gal ne pūdą, bet arti to. Taip lekiant laivo viduje vėl sunku laikytis ant kojų, o vandens balos laksto taip greitai, kad jas sunku sugaudyti. Savotiškas čia naujas reporterio žaidimas laive, nes jau darosi kiek nuobodu, tad reikia gi prasiskaidrinti rutiną. Jei rimtai, tai komanda jau įėjo į rutiną.

„Vakar buvo tikrai sunki diena. Šiaip jaučiuosi atsigavęs, pagaliau gavome tokį palankų mums vėją. Geras, judam daug greičiau link finišo“, – tvirtina buriuotojas Martin Volkovicki.

Manevrų nėra – nuo Gibraltaro įgula plaukė vienu halzu, tik du ar tris kartus keitė bures, tad komandos laikas susideda iš paprasto trikampio – darbas vandenyje, nes negalima pasakyti, kad kokpitas virš vandens – maistas ir miegas. Buriuotojai pamąsto, kad gerai dar būtų į tualetą nueiti, bet kai kurie, o gal ir daugelis tai atideda „rytojui“, nes per daug tai sunku padaryti. Kartais dar prausimasis – taip buriuotojai vadina apsitrinimą mažos nosinės dydžio servetėlėmis. Jos neblogai kvepia, tad taip sportininkai sukuria iliuziją, jog kvepės ir po to. Patikėkite, kad taip nėra. Vakar laivo reporteris partizaniškai, nes kažkodėl nematė tai nieko darant – pirmą kartą per šias dienas pasivalė dantis – su pasta ir šepetėliu. Reporteris sako, supranta, kad pažeidė piratų etikos kodeksą, bet lai tai bus jo maža paslaptis.

„Ambersail 2“ prie Kanarų ėjo per iššorę. Padarė sklandų halzą ir kapitonas atėjo su komanda, kuri iš karto paįvairino mūsų rutiną. Laivo priekyje ir gale pritekėjo labai daug vandens ir reikia jį išsemti. Kad būtų smagiau, atskriejo ir kita žinia – laivo priekyje buvo saugomi ir šiukšlių maišai su visu turiniu iš virtuvės ir tualeto, kurie sprogo ir dabar iškilo problema.

„Mobi Dicke“ bjauriausias darbas buvo valyti banginio taukų triumą. Šis buvo ne ką mažiau bjaurus – priekinėje dalyje rado kokių 50 kibirų dvokiančio, purvino vandens, kurį turėjome perfiltruoti, kad į jūrą nepilti šiukšlių ir išpompuoti. Santechnikų verti darbai truko dvi valandas, o komandos nariai dalinosi patarimu – „tu tiesiog išjunk jausmus ir protą“. Viską sutvarkius, buriuotojas Domas Juškevičius ėjo praustis ant bako, o tai padaręs nusprendė smirdančias mintis nusiplauti lėkdamas prie vairo – ir iš karto išsuko laivą iki 32 mazgų arba 60 kilometrų per valandą. Iš kart palengvėjo. Kol kas tai didžiausias užfiksuotas „Ambersail 2“ greitis.

Iki Kanarų pirmos salos liko 60 kilometrų, tai panašu, kad už Kolumbą „Ambersail 2“ kiek greitesni – jis per pirmą savo ekspediciją šį atstumą plaukė 9 dienas.