Sunkiasvoris T.Pakutinskas: apie studentišką gyvenimą, trigubas porcijas valgykloje, tobulėjimą ir karjeros piką

2022.09.30 14:38
Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
Tomas Pakutinskas l Manto Stankevičiaus nuotr.

Tomas Pakutinskas l Manto Stankevičiaus nuotr.

„Visada smagu kovoti Lietuvoje – įžengi į areną ir jautiesi tarsi namuose. Sirgaliai šaukia, klykia – labai geras jausmas. Sirgaliai – tai mano varomoji jėga“, – bendraudamas su sportas.lt pripažino sunkiasvoris mišrių kovos menų atstovas Tomas Pakutinskas, besirengiantis artėjančiai kovai.

35-ų klubo „Rings“ kovotojas lapkričio 5 dieną žengs į „KOK World Series in Kaunas“ ringą.

Paskutinį kartą į ringą sunkiasvoris žengė gimtojoje Tauragėje vykusiame „Bushido Summer Fight The Iron X“. Vos per 22 sekundes T.Pakutinskas nokautavo Gruzijos atstovą Giorgį Kudešvilį. Prieš tai sekė pergalė pirmajame raunde skausmingu veiksmu „KOK‘99“ ringe prieš rumuną Ioną Grigorę.

Nuo 2020-ųjų rugpjūčio iki 2021-ųjų rugsėjo lietuvis sukovojo tris kovas „Absolute Championship Akhmat“ (ACA) organizacijoje. T.Pakutinskas turėjo pripažinti Danielio Omielančuko, Michalo Martineko, ir Danielio Jameso pranašumą.

– Tomai, nuolat judi, nuolat treniruojiesi, ambicijos nemažėja?

– Lankausi skirtinguose Vilniaus kovinio sporto klubuose. Man padeda „Sparta Fight Gym“ treneris Andrius Šipaila. Treniruojuosi su juo asmeniškai, labai daug čia man padeda ir Sergejus Maslobojevas. Stengiamės visi vienam kitam padėti, kiek tik tai yra įmanoma. Lankausi ir pas Lauryną Urbonavičių... Čia treniruotėse turėjo prisijungti ir Teodoras Aukštuolis, tačiau jis dabar išvykęs atostogauti. Mano fiziniu pasirengimu rūpinasi treneris Andrius Birulinas. Žinoma, treniruojuosi ir „Rings“ klube pas Tadeušą Cholodinskį ir Valentiną Golubovskį.

Tomas Pakutinskas l Manto Stankevičiaus nuotr.

Tomas Pakutinskas l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Kiek suprantu, kol kas gyveni nežinomybėje – nežinai priešininko, su kuriuo teks kautis lapkričio 5 dieną?

– 100 proc. dar nėra aišku, bet organizatoriai žadėjo, kad priešininkas bus stiprus. Kiek žinau, yra keli variantai. Aš visada sakau, noriu stipraus, galingo priešininko, kad būtų smagu kovoti. Pralaimėsiu? Tai reikš, kad tą dieną buvau silpnesnis. Jau geriau taip negu prieš kokį vos ant kojų pastovintį. Nenoriu tokių priešininkų. Noriu priešininko, kuris yra vertas būti ringe.

– Sutartis su „Absolute Championship Akhmat“...

– Seniai jau nutraukta. Visi europiečiai sutartis nutraukė iškart, kai tik prasidėjo kariniai veiksmai Ukrainoje. Man buvo likę vos keli mėnesiai iki sutarties galiojimo pabaigos. Net nesvarsčiau, ar reikia likti. Rašė jie man kažką, bet nekreipiau dėmesio.

– Tomai, toks slidesnis klausimas – „MMA Bushido“ čempiono titulas?

– Oi, aš net nežinau šitų dalykų. Aš nežinau, ar esu čempionas. Atvirai, nežinau ir man nesvarbu. Jei nesu čempionas, reiškia, ne čempionas – viskas gerai (juokiasi). Atrodo, vieną kartą turėjau su kažkuo kovoti dėl čempiono titulo. Man regis, su Artūru Kudrešovu. Bet aš, būsiu atviras, manau, jam dar kiek per anksti su manimi kovoti. Bet čia tik aš taip galvoju. Mes dažnai susitinkame treniruotėse. Toli jam dar iki manęs. Bet, pasikartosiu, čia tik mano nuomonė. Be to, žinau, kad Artūras metasi svorį iki devyniasdešimt kažkelių kilogramų. Sunkus svoris – ne jam. Jis sverdavo virš 100 kilogramų ir kovodavo su sunkiasvoriais – sunku taip.

Tomas Pakutinskas ir Tadeušas Cholodinskis l Manto Stankevičiaus nuotr.

Tomas Pakutinskas ir Tadeušas Cholodinskis l Manto Stankevičiaus nuotr.

– Pats, Tomai, kiek dabar sveri?

– Virš 120 kilogramų.

– Čia tau daug ar normaliai?

– (juokiasi) Pirmą kartą tiek sveriu. Kai nuvykau į „ACA“, pamačiau, kad visi sunkiasvoriai, kurių limitas yra 120 kilogramų, nuolat metasi po 5-6 kilogramus. Tad ir aš pabandžiau priaugti, nes ir pačiam taip geriau. „ACA“ sverdavau apie 114 kilogramų. O jau kovoje prieš rumuną I.Grigore svėriau apie 120 kilogramų. Visai kitas jausmas – didesnė jėga. Jei jausčiau, kad tasai svoris man trukdo, tuomet tikrai jį mesčiau. Bet dabar jaučiuosi gerai. Prieš artėjančią kovą norėčiau sverti 116-118 kilogramų. Čia tuomet, jei priešininkas bus geras (juokiasi).

– Tačiau treniruotėse dirbti tenka ir su kur kas lengvesniais, tarkime, „Sparta Fight Gym‘e“?

– Tai jie mane apibėgioja. Smagu su jais dirbti. „Sparta“ – išskirtinis klubas. Čia nėra nė vieno, kuris gavęs, trauktųsi. Čia visi eina tik į priekį, smūgiais čia kovotojų neišgąsdinsi. Nesvarbu, ar jie čia sveria 70, ar 80 kilogramų – visi nori kaltis (juokiasi).

– Jau esame kažkada kalbėję apie tas dienas, kai supratai, kad negali gyventi be kovų. Bet koks dabar yra galutinis tikslas?

– Pasiūlymų iš įvairių organizacijų sulaukiu dabar. Yra agentas, kuris padeda. Bet kol kas nesusidėliosiu visų galų su Lietuvos bušido federacija, neskubėsiu. Žiūrėsime, kaip viskas rutuliosis. Norėčiau kovoti dar kelerius metus. Jaučiu, kad dar turiu parako, dar galiu kovoti. Noriu, bet sunku pasakyti, kaip viskas bus. Visai neseniai iš peties „metalus“ išėmė po operacijos. Atrodo, sugijau, galiu sportuoti pilna jėga. Smagu – tai mane veža.

– Esi skaičiavęs, kiek įvairiausių operacijų, lūžių „padovanojo“ sportinė karjera?

– Daug čia visko būta – ir rankose, ir pečiuose... Žandikaulis. Daug tikrai tų operacijų buvo. Šešios, gal aštuonios operacijos. Kartais lūždavo tos pačios vietos. Daug vargo turėjau su ranka – keturios operacijos. Vieną kartą tikrai pamenu. Dar S.Maslobojevas pas mus „Rings“ klube sportuodavo. Boksavomės. Kažkur pataikiau ir iš salės išvažiavau tiesiai į Lazdynus ant operacinio stalo. Atrodo, sugijo, Sieras dar sakė „neik per anksti sportuoti“, o aš pasakiau, kad gerai jaučiuosi... Tai ir vėl lūžo, vėl operacija. Paskutinė operacija buvo daryta jau Vokietijoje. Atrodo, laiko ta ranka – viskas gerai.

– Ar esi apsvarstęs, kada jau bus viskas? Ar tiesiog apsibrėžei su tradiciniu „kol sveikata leis“?

– Kad ir tos sveikatos nežinau, kiek čia yra... (juokiasi). O ir šeima spaudžia „padėti“ tą sportą šiek tiek jau į šoną. Nes pats nuolat esu Vilniuje, o šeima Tauragėje. Man 35 metai, o gyvenu kaip studentas. Gyvenu Lietuvos sporto centro viešbuty. Taip pigiau. Juk turiu ir šeimai padėti finansiškai, nenoriu be reikalo mėtyti pinigų. Kur jau čia butą už 1000 eurų nuomotis? Gyvenu su sportininkais „barake“, einu su visai į valgyklą valgyti – tikras studentas. Bet ten ir į salę su imtynininkais nueinu kartais, nes treneriai tikrai labai geri. Padeda treneris Mindaugas Ežerskis, o ir sunkiasvoriai ten keturi yra. Smagu. Tai taip ir vaikštau kaip čigonas po visus klubus. Bet taip ir reikia. Man reikėjo anksčiau tai daryti. Nereikėjo užsidaryti viename klube, gal būtų visai kitokie mano pasiekimai. Tikiu, kad jie būtų kur kas geresni.

– O kodėl anksčiau to nebuvo?

– Nežinau. Negaliu pasakyti. Sportuodavome ir atrodydavo viskas gerai. Bet tik pradėjus keliauti, pastebėjau, kad tobulėju. Tarkime, su Sergejumi tobulėja smūgiavimo technika, jis nuolat pataria, labai daug pataria. Ateini pas Lauryną – ten vėl patarimai dėl imtynių. Nuvažiuoji į Lenkiją – vėl patarimai. Taip ir renkiesi bagažą. Svarbiausia, traumų nebūtų ir žmona baisiai nepyktų.

Tomas Pakutinskas – Ionas Grigore'as | Sportas.lt/Tito Pacausko nuotr.

Tomas Pakutinskas – Ionas Grigore'as | Sportas.lt/Tito Pacausko nuotr.

– Ar esi galvojęs, kada tasai tavo karjeros pikas?

– Dabar. Galvoju, kad galiu tarp sunkiasvorių pabūti iki kokių 38-ų. Ir anksčiau buvau fiziškai stiprus, bet dabar jaučiuosi itin gerai. Visai neseniai atlikau kūno testavimą – viskas labai gerai. Vienintelis dalykas, kuris mane jaudina – reikėtų iš kūno išmesti tą „medį“. Esu toks „medinis“ šiek tiek. Reikia susirasti trenerį, kuris mane per prievartą tampytų. Nes čia jau tikrai esu tinginys. Nesitampau, o Sergejus jau šaukia man, kad reikėtų prasitempti. Žinau, bet... Noriu būti kiek laisvesnis. Dabar mane gelbsti masažuotojas Saulius Satkevičius. Taip mane visi ir lipdo. Gyvenu nuolatinėje rutinoje. Ryte – treniruotė, miegas, vakare – treniruotė. Grynai kaip studentas. Nei į miestą, nei kažkur su draugais susitikti aš neinu. Atsikeliu septintą valandą, pavalgau, išgeriu vitaminus, keliauju į treniruotę, po jos suvalgau bananą... Valgykla atsidaro 13 valandą, tai spėju kiek pasnausti iki to laiko. Valgykloje labai stipriai pavalgau, vėl pamiegu, atsikeliu, truputį pavalgau ir vėl keliauju į treniruotę. Taip visos dienos bėga. Jau esu įpratęs.

– „Stipriai pavalgai“? Kiek sunkiasvoriai valgo?

– Jeigu aš jau valgau, tai viską trigubai arba keturgubai. Pinigų maistui reikia daug (juokiasi).

– Net studentiškomis kainomis?

– Per vieną kartą valgykloje „pravalgau“ 14-16 eurų. Kitiems užtenka 3 eurų (juokiasi). Ką padarysi. Reikia. Dabar tik noriu tinkamai pasirengti turnyrui, pažiūrėsime, kaip seksis Kaune. Žinau, kad bus įspūdingas renginys.

Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.

DISKUTUOK IR LAIMĖK ONE PLUS TELEFONĄ
Naujausi
Geriausiai įvertinti
Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai. Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų
DVIKOVOS