E.Kareckaitė neslepia savo ambicijų dėl UFC: „Noriu kautis aukščiausiame lygyje“ (1)

2022.09.16 16:04
Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
Ernesta Kareckaitė | Organizatorių nuotr.

Ernesta Kareckaitė | Organizatorių nuotr.

„Noriu kuo greičiau sugrįžti į narvą, jau laukiu kitos kovos, – sportas.lt ryžtingai sakė 24-ų „Fightersland“ kovotoja Ernesta Kareckaitė (3-0-1), rugpjūčio pabaigoje šventusi pergalę „Hexagone MMA“ organizacijos narve.

Dubajuje vykusiame „Hexagone MMA 4“ turnyre lietuvė po trijų raundų kovos teisėjų sprendimu įveikė britę Kate Bacik (0-1-0). Debiutinė kova organizacijoje (2021-ųjų spalį) su prancūze Laetitia Blot (3-0-1) baigėsi lygiosiomis.

„Pergalė? Esu laiminga, – sakė E.Kareckaitė. – Visas darbas atsipirko, todėl esu patenkinta. Galbūt, emocijomis netrykštu, bet viduje tikrai verdu. Mano džiaugsmas – šiek kiek ašarojančios akys ir geras jausmas viduje. Be to, man smagu matyti laimingą trenerį. Nesu ta, kuri labai rėkia, šaukia, „baliavoja“ po pergalių. Daugiau emocijų pasilieku sau, viduje“.

Vidinis pasaulis – nepaprastas mechanizmas. Su tuo sutinka E.Kareckaitė ir pasakoja, kad neretai jau po turnyrų yra „sukinėjama juostelė“. „Mėgstu prisiminti, kaip atrodė pasirengimas kovai, tada matyti, kaip viskas atsiperka, – sakė kovotoja. – Pats maloniausias jausmas yra tuomet, kai supranti, kad sunkus darbas atsipirko – tiek dirbai, tiek arei, o dabar teisėjas kelia tavo ranką į viršų. Tuomet jaučiu, kad geros emocijos kirba viduje“.

E.Kareckaitė teigė po kovos Dubajuje nė kiek nesijaudinusi dėl teisėjų sprendimo. „Buvau įsitikinusi savo pergale, todėl laukti sprendimo nebuvo sunku... Žinoma, kovose visada galima viską padaryti ir geriau. Bet pamenu, kad abejonių tikrai nebuvo“, – sakė sportininkė.

– O, Ernesta, nors truputį jaudiniesi prieš kovą, ar tik žengusi į narvą, nes...

– Toks šaltas tasai mano veidas?

– Nuolat rami.

– Bet gal čia ir yra mano tokia ramybė. Kai šalia manęs stovi treneris Ignas Barysas, žmonės, kurie mane atlydi iki pat narvo, jaučiuosi taip tarsi už manęs stovi begalinė armija. Tuomet jaučiuosi nenugalima, dėl nieko nesijaudinu. Juk žinau, kiek dirbau treniruotėse, žinau, kad po kelių akimirkų tiesiog eisiu ir „atidirbsiu“ savo darbą, kuriam esu puikiai pasirengusi. Jeigu aš per pasirengimą kovai būčiau sėdėjusi lovoje ir močiau ranka „ai, praleidau porą treniruočių“, gal tuomet ir abejočiau savimi, žengusi į narvą. Bet kai visą laiką dirbai, dirbai, dirbai ir ateina momentas parodyti, kodėl tai darei, eini ir darai.

– Trenerį I.Barysą, dalijantį tau patarimus kovos metu, manau, girdi visi, nesantys arenoje. Jis taip garsiai šaukia. Kiek patarimų išgirsti?

– Viską girdžiu. Realiai, man gali visi rėkauti iš šono, bet aš girdėsiu tik trenerio balsą. Atskirsiu jį nuo visų kitų balsų, nesvarbu, kas ir ką man ten šauktų. Visada viską girdžiu.

– O kiek pavyksta padaryti, ko treneris prašo?

– Oi, visko tikrai nepavyksta. Ir pati, kai žiūriu savo kovas, matau, kad tikrai nepavyksta. Bet stengiuosi kiek įmanoma daugiau padaryti. Mano tikslas – kiekvieną kovą šis procentas turi didėti. Tiesiog esu įpratusi, kad šalia visada yra treneris, jo balsas – aplink, todėl dirbu su tuo.

– Kiek kartų jau esi žiūrėjusi savo paskutinę kovą?

– Daug kartų nežiūrėjau... Gal penkis kartus, gal daugiau...

– Reiškia, kad pažymį jau sau esi parašiusi?

– Visada save vertinu labai savikritiškai. Man sunku žiūrėti savo kovas. Žiūriu ir pačiai gėda: „O, Dieve, taigi tas, taigi anas“. Labai sunkus procesas. Bet taip buvo nuo pat pirmųjų mano kovų. Pats sunkiausias dalykas – įsijungti savo kovą. Kiekvieną kartą rašyčiau sau kiek įmanoma blogesnį pažymį. Kaip ir sakiau, esu savikritiška. Tai man padeda priversti save dar daugiau dirbti, stipriau stengtis, tobulėti, eiti į priekį, nesustoti.

– Kokią savo karjeros viziją matai?

– Tikiu, kad „Hexagon MMA“ narve turėsiu dar vieną kovą, bet, kaip žinome, Dievo keliai nežinomi. Dar nesu tikra, kaip viskas susiklostys.

– Matau, jau dabar esi apsivilkusi džemperį su UFC logotipu. Suprantu, kad tikslas – kelias į šią organizaciją?

– Tikrai taip. Noriu į patį aukščiausią lygį. Kilsiu, kol pakilsiu. Arsiu, kol pateksiu, o jau ten atsidūrusi tęsiu karjerą aukščiausiame lygyje.

– Kadangi jau žinome, kad esi labai savikritiška, ko trūksta, kad būtumei labiau savimi patenkinta?

– Imtynių ir visos parterio bazės. Dirbti, dirbti, dirbti. Žinoma, reikia tobulinti ir imtynių veiksmus ir stovėsenoje. Bet labiausiai norėčiau patobulėti „ant grindų“. Norėčiau jaustis kaip žuvis vandenyje bet kurioje pozicijoje. Nenoriu, kad nutikus kokiai nors situacijai, reikėtų galvoti „o ką dabar daryti?“

– Suprantu, kad pagrindinis tavo treneris yra I.Barysas, tačiau, kiek iš viso trenerių darbuojasi su tavimi?

– Taip, pasirengimo laikotarpiu I.Barysas būna su manimi. Tai yra pagrindinė mano „pora“, su kuria dirbu. Būtent jis sukūrė ir iki šiol kuria mane tokią, kokia esu. Žinoma, padeda ir kiti treneriai. Mano bokso įgūdžiais rūpinasi Rimvydas Bilius, parterio reikalais – Sergejus Grečicho, o laisvosiose imtynėse tobulėjame su Kornelijumi Stulginskiu.

Ernesta Kareckaitė | Organizatorių nuotr.

Ernesta Kareckaitė | Organizatorių nuotr.

– Užsiminei, kad norėtumei kovoti kuo greičiau. Apsibrėžkime?

– Lapkričio pabaigoje, gruodžio mėnesį jau norėčiau. Tai būtų idealiausia.

– Ernesta, ar smagu būti profesionale kovotoja?

– Taip. Kad esi profesionalas, pirmiausia, pasijaučia, kai supranti, kiek darbo turi įdėti, kai darbo treniruotėse vaisius turi parodyti kovoje, ar aukšto lygio varžybose. Privalai paaukoti labai daug, kad žengtumei į narvą. Viskas paprasta, jei būsi žemame lygyje, tau nereikės tiek visko aukoti, ne tiek reikės kraujo, ašarų, jėgų. Aukštesnis lygis reikalauja daugiau. Kiekviena kova reikalauja daugiau pastangų, nes kiekvieną kartą pamatai, kokias klaidas darai. Kiekviena kova reikalauja taisyti klaidas, bet nepamiršti ir to, kas jau, atrodo, išmokta. Darbas sunkėja, siekiamybė kilti aukščiau reikalauja daugiau laiko ir jėgų su kiekvienu laipteliu aukštyn. Atiduodi vis daugiau savęs ir sukandęs dantis eini į priekį – tai yra profesionalaus kovotojo gyvenimas.

– Nuo pat pradžių atrodė, kad atiduodavai save visą šiam sportui. Juokai juokais, bet kiek dar tų resursų liko?

– Man regis, su kiekviena kova tasai resursų bakas didėja (juokiasi). Sugrįšiu prie to jausmo, kai teisėjas iškelia tavo ranką... Tasai geras jausmas. Grįžti namo. Atrodo, kad džiaugiesi, tačiau pradedi galvoti, kiek dar daugiau gali savęs tam atiduoti. Sėdi ir galvoji, ką dar turi padaryti, kad būtų geriau.

– Štai tokia yra profesionalo paslaptis – negalvoti apie tai, ką padarei gerai, o žinoti, ką rytoj darysi geriau?

– Tikrai taip!

Mantas Stankevičius
Sportas.lt žurnalistas
info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.

DISKUTUOK IR LAIMĖK ONE PLUS TELEFONĄ
Naujausi
Geriausiai įvertinti
Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai. Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų