Keturiese valtimi (neskaitant Andriaus): apie pažintį, kreatino stiklainį, punktualumą, super herojų, mašinų perrinkimą ir vienijantį tikslą Specialiai iš Miuncheno
Simonas Maldonis, Mindaugas Maldonis, Ignas Navakauskas ir Artūras Seja l Manto Stankevičiaus nuotr.
Atrodo, kartais pats lengviausias klausimas gali tapti aršiausia diskusijų tema, o keturi vienoje valtyje sėdintys baidarininkai... Plius, Andrius Olijnikas, galėtų išsprogdinti visą valandos trukmės televizijos ar radijo šou tarpusavio bendravimu ir puikiu humoro jausmu.
Susėdome prie stalo su K4 500, kas žmonių kalba reikštų, kad prieš save turime keturvietės baidarės įgulos narius, kurie varžosi 500 metrų distancijoje. Beje, olimpinėje... Čia ir A.Olijnikas, kuris su Mindaugu Maldoniu yra K2 500 pasaulio vicečempionai (bet čia jau kita istorija).
Artūras Seja, Ignas Navakauskas, Simonas Maldonis ir M.Maldonis. Taip, du pastarieji, jei nežinote, broliai. Ne dvyniai. Simonui – 29-eri, Mindaugui – 31-i. Todėl mano klausimas „Kiek laiko vienas kitą pažįstate?“ čia būtų nuskambėjęs itin idiotiškai, bet kas nerizikuoja, tas ir progos interviu neturi!
Simonas nusišypsojo it gudrus lapinas.
„Aš labai gerai prisimenu Igną. Tikrai labai gerai prisimenu. Dauguose vyko varžybos ir Ignas prie mūsų priėjo. Dar jaunas, bet toks zdaravas: „Sveiki, aš Ignas iš Marijampolės“. Prisistatė ir iškart į draugus bandė prisitrinti, nes daugiškiai visada būdavo rimti bachūrai... Nuo tų varžybų pamenu Igną – nebijojo priėjo prie visų, pasilabino“, – šypsojosi S.Maldonis.
Ir čia tyliai prabilo A.Olijnikas: „Ar galiu tavęs paklausti?“
Visų šypsena, žinoma, reiškė sutikimą (nors nežinia, ar jis buvo reikalingas).
„O kokiu akcentu Ignas kalbėjo?“ – klustelėjo A.Olijnikas, sukėlęs garsų visų juoką.
„Niekas nepasikeitė, – juokėsi Simonas. – Bet aš net nepamenu, kuriais metais visa tai nutiko... Mindaugas gal pamena“.
Brolis tik priminė, kad pats dar mokyklos suolą trynė.
„Dar kažkur yra nuotraukos iš apdovanojimų. Su Ignu lenktyniavome 200 metrų distancijoje. Tik nežinau, ar aš tave tada aplenkiau, Ignai! – sakė Mindaugas. – Ant pakylos nuotraukoje stovime skirtingose pusėse, bet su medaliais“.
Simas spėjo: „Čia gal kokie 2005-ieji… Gal anksčiau“.
Mindaugas spėjo, kad tuomet buvo dešimtokas.
Situaciją, kurią nupasakojo Simonas, puikiai prisiminė ir pats I.Navakauskas.
„Tai jų treneris buvo penkių litrų sloiką kreatino užmaišęs, tai ir ėjau pažindintis, – rėžė Ignas. – Atvažiavome ir pagalvojome „O...“
„Pagalvojote, kad geras treneris, ar ne?“ – netvardė juoko A.Olijnikas.
Anei Simas, anei Mindaugas to kreatino sloiko neprisiminė.
„Tu gal su Visagino kuriuo nors treneriu supainiojai?“ – mandagiai perklausė Simas.
„Kreatinas? Aš tuomet net nežinojau, kas tai yra ir nebuvau ragavęs... Proteinas gal?“ – perklausė ir Mindaugas.
„O tu paklausk trenerio, – pasiūlė Ignas. – Buvo stovykla Dauguose, aš irklavau dvivietę su Benu. Gyvenau barake...“
Istorija, atrodo, tuo ir baigėsi, visi susimąstė, kada susipažino su Artūru.
2015-aisiais A.Seja atvyko iš Visagino į Vilnių studijuoti.
„Bet A.Olijniką aš žinau nuo kokių 2004-ųjų“, – perspėjo A.Seja.
Ir tai tiesa. Pasirodo, anksčiau neretai A.Olijnikas keliaudavo pas vyresnį Artūro brolį Vitalijų, kuris taip pat irklavo. Mažasis Artūriukas, kaip išsireiškė pats A.Olijnikas, dar tik po stalu vaikščiojo.
„Toks mažiukas buvo, – nusijuokė A.Olijnikas. – Pamenu jį. Man buvo aštuoniolika...“
M.Maldoniui tuoj parūpo, kiek A.Sejai buvo metų, kuomet rinktinė stovyklavo Kroatijoje.
„17, – net nesuabejojo A.Seja. – Į rinktinės stovyklas keliaudavau nuo 2013-ųjų“.
„O mes jau žinojome, kad yra kažkoks jaunesnis labai stiprus. Žinojome, kad kažkas draskosi“, – prisipažino M.Maldonis.
Paskaičiavome: vyriausias šioje kompanijoje A.Olijnikas (34), vėliau seka Ignas (32), M (31), Simas (29) ir Artūras (26).
Ir čia Ignas prisiminė: „Aš Simą dar ilgais plaukais pamenu“.
A.Seja pridūrė: „O mano brolis Vitalijus su Ignu dvivietę irklavo. Buvau į varžybas atvažiavęs ir teko su jais nakvoti viename kambaryje Trakuose... Tai taip su Ignu ir susipažinome. Kokie 2011-ieji“.
– O dabar keista visiems sėdėti vienoje valtyje?
Mindaugas: Ir dabar ši įgula yra daugybės nuomonių darinys, kuris bando pasiekti vieną tikslą.
– Daug nuomonių kartais yra labai baisu.
Mindaugas: Taip, kiekvienas įsivaizduoja savaip, kaip tą tikslą reikėtų pasiekti. Jeigu kyla kivirčai ar ginčai, jie kyla ne dėl to, kad kažkas nori kažką įrodyti, tiesiog kiekvienas mato savo perspektyvą, kaip tikslas galėtų būti pasiektas.
– Kas priima galutinį sprendimą? Kas padeda tašką? Taip, žinau, kad yra treneris, bet komandoje – sava atmosfera, savi svertai. Kurio žodis svariausias?
Ignas: Tai Artūras gal?
Mindaugas: Jo.
(Artūras pats nustebo, Simas juokiasi)
Mindaugas: Vienareikšmiškai, Artūras. Toks būtų visų mūsų atsakymas. Bet dėl to, kad jis nėra linkęs į kompromisus. Gali būti 3 prieš 1, bet jis liks prie savo nuomonės.
– Artūras: Bet paskui visos diskusijos ir baigiasi.
(Visi juokiasi)
– Jauniausias viską nusprendžia? Kodėl kiti pasiduoda?
Artūras: Būna, kad nepasiduoda.
– Ignai, tu vyriausias?
Ignas: Štai, pavyzdys, prieš varžybas kalbėjome, kad neirkluosime su naujais triko. Mindė, aš, Simas kalbėjome, kad prastai jie „limpa“, bet dabar galvoju, kad irkluosime su balta?
Artūras: Dabar?
Ignas: Na?
Artūras: Taip!
Ignas: Na, va... Aš nuo pirmos dienos sakiau „Ne“. Simas pabandė, jam netiko, Mindei irgi nepatiko.
Artūras: Tai jūs nieko nepranešėte!
– Suprantu, kad konfliktų būna... Kaip komandoje yra ieškomas kaltas?
Simonas: Esame skirtingos asmenybės, vieni aštresni, kiti dažniau patylintys. Vieni išsirėkia, kiti, kurie tyli, patyli. Tačiau emocijos niekada neužsilieka. Jos išleidžiamos. Ir tai geras dalykas. Jei emociją užlaikysi, anksčiau, ar vėliau ji gali susprogti. Geriau tegul ji sprogsta iškart negu tuomet, kai susikaupia didelis gumulas.
– Ignai, tu savo emocijas parodai?
Ignas: Visada. Būna emocijų, tačiau tai nėra pyktis. Prasideda ir baigiasi viskas tą pačią dieną. Diskusijų būna nuolat.
Simonas: Kiekvieną dieną, kiekvieną treniruotę vyksta diskusijos.
Artūras: Kitiems iš šono gali pasirodyti, kad pykstamės.
Simonas: Bet tai normalu...
Mindaugas: Mes visi sutinkame, kad nesutinkame. Ir tuo viskas pasibaigia, nes žinome, kai priartės laikas, kuomet tikslas jau bus pasiekiamas ranka, kiekvienas mūsų atiduos visas jėgas, kad nuirkluotume kuo greičiau. Visi pykčiai baigiasi, kai yra tikslas. Niekada nebus, kad vienas teisus, o likę neteisūs... Taip tampytumėmės labai ilgai. Kol visus mus vienija pergalės troškimas, tol ir judėsime į priekį.
– Broliai, suprantu, kad vienas kitą pažįstate labai gerai, bet visada yra ir erzinančių dalykų?
Simonas: Mes irkluojame jau dvidešimt metų. Mums ir šnekėti daug nereikia, bagažas leidžia suprasti viską iš pusės žodžio. Vienas kitą gerai jaučiame.
Andrius: Sinergija?
Simonas: Taip, tiesiog nėra jokių pykčių, žinome vienas kito pliusus ir minusus ir viskas.
– Išlipkime iš valties?
Simonas: Pirmiausia, esame labai skirtingi.
Mindaugas: Mane erzina brolio nepunktualumas.
Simonas: Aš bandau taisytis, bet... Nesigauna. Viskas jau geriau...
Artūras: Hmm...
– Ką tei reiškia, Artūrai?
Artūras: Jis sako, kad bando taisytis, dažnai sako, kad aš vėluoju, bet matau, kad į treniruotes vėluoja dažniausiai Simas.
Simonas: Juk reikia kažkur dominuoti (juokiasi). Anksčiau Artūras vėluodavo gal penkias minutes, aš vėluodavau dešimt.
Artūras: Aš vieną kartą tik pavėlavęs esu...
Andrius: Jūs konkuruojate net vėlavime.
Mindaugas: Kur tik jie nekonkuruoja...
Andrius: Konkurencija persikėlė ir iš valties.
– Simonai, kas tave erzina brolyje?
Simonas: Net negaliu kažko išskirti. Ai, jis yra per tylus. Galėtų dažniau pasisakyti. Žinau, kad jis visada turi gerų minčių, bet jų neišreiškia.
Mindaugas: Tave tai erzina?
Simonas: Negaliu pasakyti, kad nervina, bet čia tavo minusas.
– Simonai, kuomet pernai organizavome žaidimą „BKI Žiniuonis“ buvo klausimas apie mėgstamiausią super herojų.
Andrius: Pasikeitė?
Simonas: Ne, nepasikeitė!
– Pameni, ką įrašei atsakymo grafoje?
Simonas: Taip, žinoma.
– Parašei „Brolis“. Kodėl?
Simonas: Nuo vaikystės jis buvo mano herojus. Jis šiek tiek vyresnis, stipresnis būdavo. O aš visada buvau konkurencingas, todėl bandydavau brolį pavyti. O brolio pozicija buvo kuo labiau nuo manęs atitolti. Aš vijausi, jis bėgo.
Mindaugas: Nesakyk, buvo pora metų, kai 200 metrų distancijoje mane lenkei. Daužei mane į vienus vartus.
Simonas: Buvo... Bet ir dabar aš nestebiu jokių užsieniečių, neseku jų socialiniuose tinkluose. Artūras gal daugiau juos stebi. Aš tiesiog gyvenu savo aplinkoje.
Mindaugas: Beje, aš irgi. Nuo vaikystės visi tik ir kalba apie užsienio sportininkus, o aš nieko nežinau. Savęs žiūriu ir tiek.
Simonas: Mindaugas visada arti, kartu būdavo. Todėl būtent jis ir tapo žmogumi, į kurį lygiavausi. Jis daugiau pakeldavo, daugiau prisitraukimų padarydavo, todėl stengdavausi vytis. Iki šiol jis išliko tuo žmogumi, kurį stengiuosi vytis.
– Mindaugai, kiek prisitraukimų padarai?
Mindaugas: Paskutinį kartą padariau 70, bet po to savaitę rankų neištiesiau.
(Simonas juokiasi)
– Ignai, kiek tu padarai?
Mindaugas: Paskutinį kartą su „užsimetimais“ darėme!
Ignas: Žiūrint kokių... Normalių? Rekordas gal 44… Daug niuansų, kaip darai.
Mindaugas: Jei tvarkingus, tai 40 yra labai daug.
– Ignai, ar gali pasakyti, kas tave erzina šioje trijulėje?
Ignas: Punktualumas tikrai nėra čia stiprioji pusė. Tik Mindė niekada nevėluoja. Anksčiau Artūras labai vėluodavo. Ypač sėst „ant vandens“. Įsivaizduokite, esame sutarę 10 valandą sėst „ant vandens“: Simas ateina be minutės 10, Artūras dabar anksčiau ateina. Jis pasitaisė. Daro išvadas, o Simas...
Artūras: O man Mindaugo punktualumas yra minusas. Jam atėjo laikas, jis išėjo. Jis niekada tavęs nepalauks.
– Artūrai, kas tave erzina? Suprantu, gal sąrašas bus ilgas?
Artūras: Tiesiog aš suprantu, kad kitus erzina kitų laukimas. Manęs ne, man dzin. Jei žmogui reikės prasitempti, aš jo palauksiu, jam reikės ilgesnio apšilimo tą dieną, aš palauksiu. Manęs neerzina.
– Kas erzina, Artūrai?
Artūras: Iš gyvenimiškosios pusės manęs niekas neerzina, tiesiog yra skirtingas treniruočių proceso suvokimas. Tarkime, darome intervalines treniruotes, pertrauka, o Simas su Mindaugu kalba apie mašinas, cilindrus visokius... Ir taip diena iš dienos. Aš jau tuoj pats tą mašiną perrinkti galėsiu jų prisiklausęs.
(Visi juokiasi)
Mindaugas: Šitas geras!
Artūras: Aš jau atėjęs į treniruotę žinau, kokia bus tema.
– Ignai, tu irgi įsiterpi apie mašinas kalbėti?
Artūras: Ne, su Ignu galima pakalbėti apie ką nors kitką.
Ignas: Jei kyla kokių problemų, skambinu broliams!
– O jei pakeistume temą į „Kas patinka?“
Simonas: Humoras! Mūsų komandai būtent jis suteikia gyvumo ir susibendravimo. Matome kitas komandas, matome, kaip jie sėdi valtyje ir nebendrauja, tiesiog dirba susiraukę. O mes visada atviri, nebijome vienas kito pašiepti, pasijuokti iš savęs. Jei kas eis per koridorių, kuriame gyvename, girdės juoką.
– Kuris didžiausias humoristas?
Artūras: Ignas.
Simonas: Ignas tylus, bet šaudo gerus.
Andrius: Jau laukiu bajerio iš Igno.
Artūras: Ir Ignas mėgsta lažintis. Azartiškas labai. Kiek šiandien kartų susilažinai su Andriumi?
Andrius: Jei nori išlošti pinigų, lažinkis su Ignu... Pajuokavau, dažniausiai jam pralaimiu.
Artūras: Kiek šiandien lažinotės?
Ignas: Andrius du alaus laimėjo!
Andrius: Mes susitarėme nesikeikti. Sukirtome rankomis ir po trijų sekundžių jis nusikeikė. Ji pasiūlė pabandyti antrą kartą. Sutikau. Tada užvedžiau kalbą apie vieną žmogų ir po dviejų minučių Ignas nusikeikė.
Ignas: Bet šiaip mes negeriame!
Simonas: Neragavę (visi juokiasi).
– Kiek rimtesne tema, suvokiate, kad esate vieni iš sporto šakos vėliavnešiai? Ignai?
Ignas: Žinai, linija tarp perspektyvaus atleto ir veterano yra labai plona. Mane visi laiko veteranu, bet aš ketinu sportuoti dar daug ir ilgai. Jaunimas tikrai spės užaugti, kol aš paliksiu sportą, todėl tikiu, kad užauginsim, rodysime pavyzdį, sugebėsime motyvuoti ne vieną.
– Mindaugai?
Mindaugas: Tai vyksta jau ne pirmus metus. Kai patenki į pagrindinę Lietuvos rinktinę, kai rezultatai pasidaro rimtesni, suvoki atsakomybę. Bet, tarkime, kuomet Artūras kelerius metus buvo geriausias Lietuvos baidarininkas, nemanau, kad jis galvojo, kad atstovauja federacijai, jis negalvojo, kad jį kažkas seka, stebi. Ne, jis susikaupęs darydavo savo darbą. Sezono pabaigoje pasidžiaugi, kad pavyko būti geriausiu, kad sugebėjau pritraukti dėmesį. Bet šio dalyko kasdien sau ant pečių nekrauname. Apie tai nebent gal pagalvoji, kai prieš varžybas apšilinėji ir visas jaunimas tave stebi, sveikinasi. Gal tik tuomet pasvarstai, kad esi rimtesnis sportininkas negu pats galvoji. Bet kasdieną to nesinešioji su savimi.
– Artūrai, su tavimi jaunesni sveikinasi?
Artūras: Visi sveikinasi. Ir jauni, ir tarptautinėse varžybose sveikinasi. Tarptautinėse varžybose dalyvauju nuo 2015-ųjų. Matau tuos pačius veidus. Bet elitas laikosi, ne tik mūsų šalyje jaunimui sunku „prisitempti“ prie pagrindinės rinktinės. Tai daugelio šalių algoritmas.
Simonas: Nepamirškime, kad Artūras ant prizininkų pakylos tarptautinėse varžybose lipdavo, kai man Lietuvos čempionatas atrodė aukščiausia lyga. Suprantu apie ką jis kalba... Dabar ir pats matau daugiau, susitinkame su elitu stovyklose, varžybose. Visada matome tuos pačius veidus, nesvarbu, kokio lygio ar svarbos tarptautinės varžybos.
– Artūrai, sunku būti elite?
Artūras: Niekada negalvodavau apie tai.
– Ignai, kai grįžti į Marijampolę, sulauki dėmesio?
Ignas: Marijampolėje pažįsta vietiniai irkluotojai.
Simonas: Ir žvejai.
(Visi prapliumpa juoktis)
Ignas: Nėra tokia populiari mūsų sporto šaka. Jei tenise būčiau penkiasdešimtas, visi pažinotų...
Andrius: Marijampolėje dar nėra Igno Navakausko taurės varžybų?
Ignas: Nėra...
Artūras: Tačiau komercinėse tarptautinėse varžybose Ignas autografus dalina ir fotografuojasi su jaunais gerbėjais. Užsieniečiai jį žino geriau. Užsienio varžybose Ignas yra žvaigždė. Įsivaizduokite, būna, kad žmonės su nuotraukomis laukia ir prašo autografo.
– Andriau, nori užduoti paskutinį klausimą? Tik perspėju, kad tas, kas užduoda paskutinį, šifruoja visą pokalbį!
Andrius: Tada nenoriu... (juokiasi). Nors... Su kuriuo triko irkluosite čempionate? Žalia ar balta?
Mindaugas: Balsuojame? Aš už žalią.
Ignas: Žalia.
Simonas: Aš už naują.
Mindaugas: Ir Artūras už naują.
Simonas: Manau, viską nuspręs treneris. Dar bus diskusija.
P.S. Visgi Andrius teksto nešifravo!
P.P.S. Rytoj Miunchene prasidės Europos baidarių ir kanojų irklavimo Europos čempionatas (rugpjūčio 18-21 d.)
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
