Jokių kliūčių neliko: „Rimkenzo“ ir D.Dirksčio kova įvyks Interviu su D.Rimkumi (2)
Dovydas Rimkus l Manto Stankevičiaus nuotr.
Kovotojas Dovydas Rimkus-Rimkenzo sulaukė „One Championship“ leidimo kovoti už organizacijos narvo ribų ir priėmė Dominyko Dirksčio kvietimą suremti pirštines nautraliame turnyre.
Ketvirtadienį Vilniaus oro uoste D.Dirkstys pasitiko „Rimkenzo“ tik grįžusį iš Tailando, kur kaunietis treniravosi bene keturis mėnesius. D.Dirkstys įteikė sutartį dėl būsimos kovos: svorio kategorija iki 82 kilogramų, neutralus turnyras ir 10 tūkst. eurų bauda, palindus po lapais.
Vilniaus oro uoste D.Rimkus perspėjo, kad turi atsiklausti „One Championship“ organizacijos, su kuria yra susaistytas griežta sutartimi, leidimo. Prireikė paros – sutikimas duotas.
Penktadienį apie tai D.Rimkus pranešė savo „Instagram‘e“.
„Su komanda planavome, kokia turėtų būti mano sugrįžimo kova. Galvojome apie Aziją, bet nesigavo, nes visi turnyrai jau buvo užpildyti. Todėl pradėjome planuoti principinę kovą, kurios labai norėjau, Lietuvoje. Bet priešininkas pasiplovė. Gaila. Bet atsirado D.Dirkstys, kuris pats pasiūlė kautis. Suderinome visas sąlygas, kurių reikalavo „One Championship“, – pranešė „Rimkenzo“.
Savo istorijų skiltyje D.Rimkus pažymėjo, kad kova įvyks rugsėjo 15 dieną Kaune.
„Žinojau, kad galiu sulaukti Dominyko oro uoste – tai jis buvo žadėjęs padaryti socialiniuose tinkluose, – prisipažino D.Rimkus. – Bet maniau, kad vaikinas tik šneka, kad šnekėtų. Atvyko. Smagu. O dabar tikiu, kad ši kova bus labai gera“.
– Dovydai, gavai „One Championship“ leidimą, todėl galiu paklausti, kaip manai, kaip atrodys ši kova?
– D.Dirkstys man yra visiškai neparankus. Visada kovoju antru numeriu, jis taip pat. Bus įdomu (juokiasi). Bet, tiesą pasakius, aš neįsivaizduoju, kokia kova Lietuvoje gali būti didesnė ir įdomesnė. Be to, jau seniai nesu kovojęs Lietuvoje. To pasiilgau. „One Championship“ narve vieną kovą laimėjau, nors iki pat teisėjų nežinojau, ar laimėjau. Žiūrovų salėje nebuvo. Antra kova? Žiūrovai buvo, bet ribotai ir daugelis užsieniečiai. O aš pasiilgau savų, lietuvių. Man trūksta ryšio su žmonėmis. Juk todėl ir esu šiame sporte, juk tai yra pagrindinė priežastis, kodėl galvoju apie pačius įspūdingiausius išėjimus į ringą. Dėl emocijos, dėl žmonių, dėl tų paprastų, bet stebuklingų akimirkų, kai prie manęs prieina maža mergaitė su užrašų knygele ir paprašo autografo, kai žengiant nuo ringo matau, kad manęs apsikabinimui laukia žmonės, kurie iš tiesų rūpi. Rankos dreba, kai pamatau žmonės su maikutėmis, ant kurių mano vardas, pravardė. Smagu. „Dovydai, įtempk bicepsą“, – prieina koks vaikutis, įtempi ranką ir atrodo, kad visas jo pasaulis nušvinta ryškiausiomis spalvomis. Neapsakomas jausmas gauti piešinuką nuo mažųjų gerbėjų. Nusifotografuoti, pakalbėti – visada malonu, ypač, jei sugebi įkvėpti žmones keisti savo gyvenimą. Kiek esu sulaukęs žinučių, kad esu įkvėpęs žmones mesti gerti, rūkyti, pradėti sportuoti. Ryšys su savo žmonėmis – kažkas nepakartojamo.
– Kvietimų kautis sulaukei, manau, iš tūkstančių. Kodėl kova būtent su Dominyku?
– Anksčiau ir minčių nebūdavo. Jis kovodavo aukštesnėje svorio kategorijoje. Palaikydavau, sirgdavau už jį. Patinka jis man. Jo psichologija panaši į manąją. Jis stengiasi investuoti, kad žmonės turėtų, į ką pažiūrėti. Jis – ryški asmenybė. Dabar dvi ryškiausios Lietuvos kovinio sporto asmenybės susitiks narve. Kodėl ne? Pasitikrinsime, kas ką gali. Be jokių pykčių, be jokių stūmimų. Suteiksime žmonėms gerą reginį, pažiūrėsime, kuris tą vakarą bus stipresnis.
– Dominykas jau įvardijo tavo spragas ringe! Matai jo silpnas puses?
– Jos panašios į manąsias. Kartais jis per daug atsipalaiduoja ringe, mėgsta daryti nemažai fintų, kurie gali pakišti koją. Nenuvertinu jo. Geras jis kovotojas, puiki asmenybė. – Girdėjau, kad Tailande pagerėjo tavo rankų smūgiavimas?
– Buvau į tai susikoncentravęs. Paskutinėje stovykloje buvo tikrai geras bokso treneris. Stengiausi. Tos mano rankos... Anksčiau jomis tiesiog nepasitikėdavau. Man atrodė, kad jos silpnos. Visada norėjau greitų ir aštrių rankų. Stengiausi, dirbau, tęsiu savo darbus. Sustiprėjo ir kojos. Vienoje stovykloje „kriaušės“ buvo iš grynos odos. Buvo net kojų plaukai visi nukritę nuo vietų, kuriomis smūgiuodavau. Pamenu, Lietuvoje treneris laikydavo kokias naujas „lapkes“, skaudėdavo, o pradėdavau stenėti „Ou, skauda“. Tailande niekam nerūpi – spardai, nepaeini, bet spardai. Treneriukai tik raginančiai rėkia ir viskas, privalai dirbti toliau. Kartais aš net lietuviškais keiksmažodžiais iš to skausmo šaukdavau „Užmušiu tave“ ir bandydavau spirti vėl iš visų jėgų, dar, dar, dar... Gerai, kad treneriukai lietuviškai nesuprasdavo. Tiesiog iš milžiniško pervargimo ir pykčio norėdavosi spirti taip, kad jis nuskristų. Bet trenerio toks ir tikslas: nuvarginti, kad apie nieką negalvotumei, tik apie poilsį, gerą maistą ir kitą treniruotę.
– Kaip Tailande treneriai sureagavo į tavo stilių – visus fintus ir žemai nuleistas rankas?
– Iš pradžių visiems, atrodo, patiko. Atsistojau, pamenu, prieš tikrai gerą kovotoją sparingui. Pažaidžiau, paboksavau, visi susirinko pažiūrėti. Aš svėriau 87 kilogramus, o tasai vaikinukas 60… Aš jau patenkintas, „maudau“ jį ramiai. Jam pasakė, kad iki raundo pabaigos liko 10 sekundžių. Pam, prasileidau į galvą, pam, pam, žiūriu, aš jau ant šiknos sėdžiu. Štai čia tai nusivylimas. Tada nusprendžiau, kad reikia mokytis dirbti pirmu numeriu. Tiesiog to nemėgstu. Bet Tailande supratau, kad reikia daryti tai, ko nemėgsti, jei nori tobulėti. Jau žinau, kad artimoje kovoje rankas reikia laikyti aukštai.
– Tai kovoje prieš Dominyką pamatysime tave dirbantį pirmu numeriu?
– Pamatysime. Tailande mokiausi tai daryti, mokiausi greitai sumažinti distanciją. Žiūrėsime, kaip viskas gausis. Viena – treniruotėse, kita – ringe.
– Koks Dovydas Rimkus grįžo iš Tailando vidinio pasaulio prasme?
– Pailsėjęs ir, tikiuosi, daug ramesnis viduje. Ramybė, kuria spinduliuoja tailandiečiai, mane tiesiog žavėjo. Net sunkiausiose treniruotėse jie sugebėdavo spinduliuoti ramybe. Kaip Stevenas Seagalas, kuris savo filmuose, nesvarbu, kiek blogiukų aplink, visiškai šaltu veidu visus išguldydavo. Tailandiečiai viską daro panašiai. Labiausiai įstrigo viena treniruotė. Mušu pavargęs maišą, o jie net neskaičiuoja laiko, einu į sparingą su tailandiečiu, einu ilsėtis, o jie toliau sparinguojasi, einu mušti maišo... Mušu, atsisuku, tailandietis muša „letenas“, jį nuolat spaudžia – jis ramus. Prabėga kelios sekundės, jis nueina į šoną, privėmė ant grindų... Galvojau, kad treneriukas leis jam pailsėti, o jie tik pažvengė trumpai ir varo toliau, plaka tas „lapkes“. Aš už galvos susiėmiau. O jie man sako „Viskas čia gerai“. Režimas buvo paprastas: treniruotė, miegas ir ramybė, tiesiog girdi, kaip lauke šuniukai laksto, vėliau vėl treniruotė. Aš, žinoma, galvojau, kad po vakarinės treniruotės visada lėksiu pasivaikščioti. Apsižvalgai, visi tarsi zombiai vaikšto po treniruočių. Jeigu sportininkai ruošiasi varžyboms, treniruotės vyksta be išeiginių. Bet visa tai, visas šis sportinis režimas dvelkia tikra ramybe.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
