G.Kulbis: „Žmogaus organizmas taip sutvertas, kad kai atrodo, jog negali, iš tikrųjų gali labai daug“ (1)

Kai išaušo gegužės 28-osios rytas, 32-ejų Vilniaus rajono „TransINVEST“ saugas Gajus Kulbis nė nenumanė, kaip ši diena pakeis jo gyvenimą. Deja, ne į gera. Tūkstančius dvikovų per savo karjerą turėjęs futbolininkas rungtynėse su „Ateitimi“ darė tą patį, ką ir bet kurį kitą kartą. Ir griuvo taip pat, kaip yra griuvęs ne vieną kartą prieš tai. Deja, šįsyk kritimas buvo su milžiniškomis pasėkmėmis – Gajų suparalyžavo ir jis nuo to laiko yra priverstas iš naujo kabintis į gyvenimą.

„Iš pradžių, naudodamasis proga, labai norėčiau padėkoti savo artimiausiems žmonėms, šeimai, artimiausiems draugams, kurie man skambina kiekvieną dieną, atvažiuoja aplankyti. Taip pat dėkoju visai futbolo bendruomenei, kuri apie mane taip gražiai atsiliepė, daug rašė, linkėjo sveikatos. Didžiausią padėką skiriu ir tiems žmonėms, kurie aukojo“, - pats atsiliepęs telefonu „FutbolasLT“ tinklalaidėje sakė G.Kulbis.

Visą pokalbį su G.Kulbiu klausykite nuo 1:46:11 val.

Gajau, kaip jautiesi? Kas pasikeitė per tuos du mėnesius nuo nelaimės?

Pasikeitė nemažai. Jau lenkiu kojas, daug daugiau judinu ir kojomis, ir rankomis, po truputį galiu pats parašyti žinutę, nors vis dar daugiau bendrauju balso žinutėmis. Jau bandė mane statyti ant kojų, truputį pavyko pastovėti. Nors ir su pagalba, bet viskas pozityvu. Reikia tik nesustoti treniruotis ir judėti į priekį.

Kaip tu pats atsimeni tą nelaimingą epizodą?

Žaidybinis momentas. Atlikau perdavimą, berniukas, kuris buvo ženkliai už mane mažesnis, tiesiog po manimi kažkaip palindo, o aš nebeturėdamas ką daryti, kritau žemyn. Nespėjau susikordinuoti ir kritimas gavosi tiesiai ant kaklo. Iškart pabandžiau atsistoti, bet nebegalėjau pajudėti. Tuomet pasakiau, jog nieko nejaučiu, prasidėjo didžiulė panika, niekas negalėjo patikėti, kas čia darosi. Tada kažkas vienas gudresnis pasakė visiems, kad manęs nejudintų. Manau, tai buvo labai svarbus momentas.

O tu pats buvai panikoje ar ne?

Aš nieko nejaučiau, be to visi mane ramino, kad gal nėra taip blogai kaip atrodo. Tuo metu galvojau, kad galbūt kažką užspaudė. Vis tik, kai atsiguliau į greitosios pagalbos automobilį, ėmiau panikuoti.

Kada supratai, kad viskas gali būti labai rimta?

Aš nesupratau, kadangi kai nuvežė į ligoninę, man pasakė, jog darys rentgeną, kuris nieko neparodė. Tada darė magnetinį rezonansą, po kurio atėjęs daktaras pasakė, kad reikia daryti operaciją. Viskas vyko labai greitai, daktaras paklausė, ar sutinku darytis operaciją, o man nieko kito nebeliko kaip tik sutikti.

Buvo kalbų, jog skirintgi daktarai nustatinėjo skirtingą diagnozę. Kaip tokiais atvejais suprasti, kas iš tikrųjų vyksta?

Jeigu būtų buvęs kažkas kitas vietoje manęs, silpnesnių nervų, nežinau kaip susitvarkytų su visa šia situacija, kadangi pirmieji pusę metų yra labai sunkūs. Daktaras man sakė tokius dalykus, kurie, tarsi, mane nurašė, lyg jau nebeatsistatysiu iki galo.

Po kurio laiko pabudęs po komos ir operacijos išvykai į Palangą. Kas pasikeitė, kaip vyksta tokios traumos gydymas?

Viskas panašu kaip anksčiau vykdavome į pasiruošimo stovyklas, tik viskas trunka ne kelias savaites, o tris mėnesius ar net ilgiau. Mane anksti ryte kelia, darome vieną, po to kitą treniruotę, tada pietūs, tada laukia dar viena treniruotė ir grįžus vakare nieko nebesinori. Dabar pas mane profesionalaus futbolininko rūtina. Niekada negalvojau, kad kada nors vėl tapsiu profesionalu, juk žaidžiau savo malonumui (šypsosi).

Kokie paskutinių savaičių progreso žingsniai? Staigiai keičiasi viskas ar iš lėto?

Gydytojai sakė, jog man yra užspausta kažkuri nervų dalis, bet jie nėra nutraukti. Todėl tik laiko klausimas, kada kas nors keičiasi. Kiekvieną dieną vis padarau kažką naujo, manau treniruotės duoda savo. Vis tik, niekas negali pasakyti tiksliai kokiais tempais viskas keisis, kadangi kiekvienam žmogui viskas vyksta individualiai. Gali būti pora mėnesių, o gali būti ir penkeri metai.

Ar pats dabar žiūri pozityviau į visą situaciją nei pačioje pradžioje?

Aš nuo pat pradžių žiūrėjau pozityviai į visą šią situaciją, kadangi viskas yra mano rankose, kiekvienam žmogui yra skirta tiek, kiek jis gali atlaikyti.

Kiek padėjo gydytojai, kurie tave gydė? Kaip tu dabar žiūri į tuos pirmus du mėnesius?

Tas daktaras, kuris mane operavo Lazdynų ligoninėje, jis vertinamas kaip labai geras specialistas. Jis atliko labai sunkią operaciją, iki pat dabar domisi mano sveikata, tai tokiam žmogui lieka tik žemai nusilenkti ir pasakyti dėkui. Noriu padėkoti visiems, kurie kažką daro, kad man padėtų, kadangi tai yra sunkus darbas.

Kai gyveni savo gyvenimą ir nebūni čia, kur aš dabar esu, nesutinki tokių žmonių, kurie patyrė tokias ar net sunkesnes traumas, nesuvoki, kokie stiprūs žmonės yra visi tie, kurie per tą perėjo. Kai gyvename savo rūtinoje, galvojame apie tokias problemas, kaip „Žalgirio“ pralaimėjimas 0:5 prieš „Glimt“ klubą arba vaikų futbole kažkoks tėvas išbėgo į aikštę, kažką pasakė.. kai atsiduri čia, viskas atrodo menkniekiai.

Kadangi pats esi sportininkas nuo mažų dienų, galbūt tai irgi padėjo kovoti su visomis ištikusiomis problemomis ir traumomis?

Sportininko charakteris lemia labai daug. Sportavau visą savo gyvenimą nuo mažų dienų ir kai kūnas sakydavo, kad daugiau nebegali, protas sakydavo priešingai – tu gali. Reikia ir padarai dar daug visko. Žmogaus organizmas iš tikrųjų taip sutvertas, kad kai atrodo, jog mes negalim, iš tikrųjų galime labai daug.

Kokie yra tavo dabartiniai lūkesčiai ir užsibrėžti tikslai?

Labai norėčiau, kad Naujus metus galėčiau atšvęsti su draugais ir sutikti stovėdamas ant savo kojų pats, be pagalbos. Sunku prognozuoti, bet manau, jog tai įmanoma. Viskas priklauso nuo manęs paties, nes kiekvienas esame savo gyvenimo kalvis.