M.Aleknos paslaptį išdavęs treneris M.Jusis: „Gali ir kiti bandyti“ (2)
Mykolas Alekna ir Mantas Jusis l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Vienas žodis – atsakomybė, – net nesuabejojęs tarė disko metiko, pasaulio vicečempiono Mykolo Aleknos treneris Mantas Jusis. – Būti treneriu – tai didžiausia atsakomybė prieš sportininką, kad jis galėtų siekti geriausių rezultatų, kad būtų sveikas. Privalau pateisinti jo lūkesčius“.
Šį sezoną devyniolikmetis M.Alekna žiba: sudrebinta NCAA, sulauktas pakvietimas dalyvauti Deimantinės lygos varžybose, kuriose visas sporto pasaulis liko sužavėtas devyniolikmečio rezultatais (69,81 m), o šią savaitę – sidabro medalis pasaulio pirmenybėse (69,27 m).
M.Alekna tapo jauniausiu pasaulio čempionato disko metimo rungties medalininku.
O prieš ketverius metus su jaunuoju talentu ir jo broliu Martynu (21 m.) pradėjęs dirbti 29-ų „Jusis Training“ įkūrėjas, buvęs lengvaatletis M.Jusis po truputį aštrina pieštuką, kuriuo netrukus galės pradėti braukti ant lapo, prikabinto prie sienos, užrašytus tikslus.
– Mantai, ar kalbame apie atsakomybę, kuri naktimis neleidžia užmigti? – tęsėme pokalbį su atleto treneriu.
– Taip, ir visą tai galiu iliustruoti pavyzdžiu... Praėjusiais metais Martynas Alekna Europos jaunimo (iki 23 metų) čempionate užėmė septintą vietą. Bet varžybų išvakarėse aš tikrai tikėjau, kad galime laimėti bronzą. Po čempionato sunkiai miegojau dvi savaites, pergyvenau, nors vos savaitei prabėgus po Martyno starto vyko Europos iki 20 metų čempionatas. Mykolas jame iškovojo auksą – tai buvo pirmasis jo rimtas titulas. O aš vis vien galvojau apie Martyno septintą vietą. Tarkavau save, kad nepavyko, kad nesigavo. Net širdies draugė Dovilė man pastabą pasakė, kad nieko apie Mykolą nekalbėjau, tik analizavau, ką galėjome kitaip padaryti su Martynu. „Ir vėl nepadarėme, ir vėl kitais metais lauksime savo šanso“, – taip save ir kankinau. Štai tokia graužianti yra toji mano trenerio atsakomybė.
– Prieš pradėdamas trenerio karjerą tikėjaisi, kad taip bus? Juk, žinoma, žinojai, koks nori būti treneris.
– Aš numačiau. Dar 2010-aisiais jaunimo vasaros olimpinės žaidynėse, kurios vyko Singapūre, kai patekau tarp aštuonių stipriausių sportininkų, manęs žurnalistai paklausė, kuo norėčiau būti užaugęs. Man tuomet septyniolika metų tebuvo. Ir aš tiesiai šviesiai pasakiau, kad norėčiau būti treneris. Jau tada jaučiau, kad tai yra mano pašaukimas. Kaip sportininkas aš galėjau turėti tik vieną karjerą, o kaip treneris aš galiu turėti penkias ar šešias „amazing“ karjeras per gyvenimą. Pažiūrėkite, vien kokia Mykolo karjera jau yra įsimintina. Jau kurį laiką padedu profesionaliems krepšininkams, tenisininkams...
– Ar gali paaiškinti, kas yra „Jusis Training“?
– Negalėčiau pasakyti, kad dirbame tik su profesionalais. Jie aprėpia apie 40 proc. mūsų laiko. Ateina pas mus ir vaikai, kurie nori sportuoti. Mūsų užduotis – fizinis aktyvumas. Suprantu, kad visiems gali pasirodyti, kad tai yra profesionalus sporto klubas, orientuotas tik į aukšto meistriškumo atletus, bet taip nėra. Kartais sulaukiame žinučių „O priimate šiaip žmones, kurie nori pasportuoti?“ Žinoma, priimame. Mūsų didžioji sportuojančių dalis – mėgėjai, kurie žaidžia tenisą ar krepšinį, kurie nori būti sveiki, nori aktyviai sportuoti. O pati viršūnė, žinoma, yra tokie sportininkai kaip Mykolas ar krepšininkas Eigirdas Žukauskas. Smagu, kad, tarkime, krepšininkai, kurie pas mane atėjo būdami 23-ų, dabar, būdami 28-ų, beldžiasi į nacionalinę rinktinę. Smagu matyti, kaip kyla sportininkų lygis. Mykolą vedėme nuo penkiolikos metų, dabar jam tėra devyniolika, o rezultatai stipriau nei fantastiški. Čia jau yra išskirtinis atvejis.
– Paties negąsdina tai, ką dabar įgarsinai – devyniolika metų ir tokie rezultatai?
– 2020-aisiais, kuomet buvome stovykloje Palangoje, supratau, ko galima tikėtis. Tai buvo pirmi metai, kuomet jo įrankis svėrė 1750 gramų, o jis per treniruotę numetė beveik 64 metrus. Ir tuomet jo fiziniai rodikliai kaip disko metiko nebuvo gerai išvystyti. Tada supratau, kad mums nereikia stiprių jėgos treniruočių, didelės raumeninės masės, mums tereikia daug greičio bei geros technikos ir jis mes visus įrankius toli. Šios minties nepaleidau ir nepaleidžiu iki šiol. Šios minties laikosi ir Mykolo treneris Jungtinėse Amerikos Valstijose.
– Išdavei Mykolo paslaptį?
– Taip, gali ir kiti bandyti (juokiasi).
– Tarp trenerio ir sportininko, mano manymu, yra labai svarbus ryšys. Mykolui buvo penkiolika, tau – 24-eri, kuomet pradėjote darbuotis... Kaip tasai ryšys užsimezgė su paaugliu?
– Jis pas mane atėjo iš futbolo! O aš jau dirbau su metikais, turėjau grupėje Lietuvos čempionus Aleksą Abromavičių, rutulio stūmikę Giedrę Kupstytę. Mykolas su Martynu atėjo kartu. Mačiau, kad tai vaikai, turintys išskirtinius duomenis. Ypač savo duomenimis stebino Martynas. Daugiau dėmesio jam ir skyriau, kad ir kaip negražiai dabar benuskambėtų. Bet aš iki šiol tikiu, kad viskas pavyks, rezultatas ateis. O ryšys? Tai buvo drovūs vaikai. Todėl ir santykis buvo kaip trenerio ir auklėtinių. Bet po metų ar pusantrų viskas pasikeitė. Mes tapome draugais, pradėjome pokštauti, kalbėtis apie viską. Gal ir tie rezultatai varžybose priklauso nuo to, kad mūsų santykiai nėra įforminti kaip „auklėtinis-treneris“. Mūsų santykis „draugas-draugas“. Atrodo, aš nuolat stumiu į priekį, o jie man visada viską atvirai pasako, išsikalbame. Kartais būna, kad tokiai draugystei trukdo amžiaus skirtumas, atsiranda pykčiai, kažkoks diskomfortas. Vis dar nejaučiame to diskomforto, sutariame gerai. Labai tikiuosi, kad per visą sportinę karjerą taip gerai sutarsime.
– Bet ribos „draugas-treneris-sportininkas“ vis vien kažkokios yra?
– Su Mykolu niekada nesame turėję pokalbio „reik kažką keist“, „ar reikia susimąstyti, nes ilgiau tai negali tęstis“. Mykolas yra labai disciplinuotas. Prieš varžybas man niekada nereikėjo sakyti „padaryk geresnę pramankštą“, niekada nereikėjo kartoti „nueik vakare anksčiau miegoti“, „pavalgyk pusryčius“. Tokių žaidimų mes niekada nežaidėme. Deimantinėje lygoje sėdėjau ir pagalvojau „liko trys metimai iki bandymo, padaryk šuoliukų, prabėk“, o jis atsistoja ir viską padaro. Man nieko nereikia sakyti. Jis padaro įtūpstus, staigesnius šuolius, metimų imitacijas. Jam devyniolika, o sektoriuje elgiasi kaip 35-ų veteranas, olimpinis čempionas. Jis žino, kada ir ką reikia atlikti.
– Ar treniruojant Mykolą ir Martyną faktoriumi tapo faktas, kad vaikinų tėtis – Virgilijus Alekna?
– Kontaktas? Būdavo. Šią žiemą manieže Virgilijus padirbdavo su Martynu „į tinklą“. Pamokų yra gavęs ir Mykolas. Virgilijus tikrai yra pataręs dėl daugelio technikos elementų. Tai – neįkainojamos pamokos.
– O pats niekada nepavydėjai savo sportininkams jų karjeros?
– Ne! Man dabar buvo labai smagu Lietuvos lengvosios atletikos čempionate, kur sektoriuje varžėsi Aleksas, Martynas, Mykolas – visi pademonstravo puikius rezultatus. Treniruočių programas kuriu kūjo metikams Tomui Vasiliauskui ir Agnei Lukoševičiūtei, kurie tapo šalies čempionais. Šiais metais rutulio stūmikas Vytenis Ivaškevičius pagerino pasaulio rekordą ir laimėjo pasaulio kurčiųjų žaidynes. Ir niekada nėra buvę jokio pavydo, nes aš suprantu, kad esu dalelė viso proceso. Man smagu.
– Tai kokios yra tos emocijos, kai stebi savo sportininkus?
– Pirmus ketverius metus nuolat jaudindavausi. Pergyvendavau prieš startą. Neramu būdavo. O žengdamas su Mykolu dabar niekada nesijaudinu. Vienas kitu pasitikime 100 proc. Nelinksta kojos man su Mykolu, bet kai išvykstame su Martynu į tarptautines varžybas, jauduliukas kiek ima. Jis sektoriuje dar savęs neatrado, ieško savęs. Bet tai yra natūralu. Su skirtingais atletais, skirtingas ir jausmas.
– Kas yra trenerio karjeros viršūnė?
– Nėra paslaptis, kad namuose ant sienos kabo lapukas, kuriame surašyti mano tikslai: disko metikas – olimpinis čempionas, svajoju, kad kuris nors atletas pagerintų pasaulio rekordą, kaip fizinio rengimo treneris noriu išugdyti vieną NBA krepšininką bei TOP-100 tenisininką. Dar vienas noras – padėti kuriai nors šuolininkei pakliūti į olimpines žaidynes.
– Užsimojai neblogai!
– Tai palauk, dar yra noras išmokti pianinu groti, o ir į šokių pamokas norisi (juokiasi). Bet šie tikslai vis pastumiami į šoną sporto vardan.
– Rimtai, lieka laiko sau?
– Ne... Kam? Sau? Ne. Bet suprantu, kad dabar laikas toks – sportininkai jauni. Reikia būti su jais. Be to, ir pats klubas tik auga, atidarėme vaikų akademiją. Daug veiksmo. Tačiau tikiuosi, kad per porą metų man pavyks sumažinti šį krūvį ir galėsiu nueiti į šokių pamokas ir išmokti groti pianinu, apie ką seniai svajoju.
– Mantai, dažnai girdime, kad mūsų sportui vis kažko trūksta. Ar tikrai?
– Gili ir skaudi sportininkų trenerių tema... Trumpai? Tarkime, lengvoji atletika? Mes neturime gero finansavimo modelio jauniems, 14-16 metų, sportininkams, kurie nedalyvauja Europos ar pasaulio čempionatuose, nepatenka į TOP-8 ir negauna jokio krepšelio. Gal tu ir matai, kad vaikas labai gabus, bet norint jam padėti, reikia pinigų. Ir tai, atrodo, suprantama, bet niekas neprisideda. Su Mykolu dabar viskas paprasčiau, kai yra rezultatai, kai yra medaliai, bet prieš tai buvo labai sunku. Neturi rezultato, neturi pinigų, kurių šiam reikalui, kuriuo dabar visa Lietuva džiaugiasi, tikrai reikia. Dar? Specialistai! Treneriai! Mes turime gerų trenerių. Bet reikia kurti programas, sistemas, norėtųsi, kad treneriai diskutuotų, sėstų prie bendro stalo. O dabar kiekvienas dirba kažką sau, pagal tai, kaip kažkam atrodo, informacija nesidalija. Dar problemų? Nenoriu šiandien plėstis, netinkama nuotaika, o gal ir nenoriu savo nuomonės garsiai sakyti.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
