R.Baravykas – apie apkartusią patirtį Albanijoje, „lietuvišką“ UTA klubą ir aistringus fanus (2)

Rolandas Baravykas neseniai sukirto rankomis su į Rumunijos aukščiausią lygą sugrįžusiu „Universitatea Cluj“ klubu, kuris jam šioje šalyje bus jau antrasis.

Prieš tai šiaulietis žaidė Arado UTA komandoje, į kurią atvyko po laiko Albanijoje. Visgi, kaip pabrėžė pats rinktinės gynėjas, laikas šioje šalyje jam apkarto.

„Su futbolu viskas ten buvo kaip ir gerai, stadionai geri, žaidėjų yra, lygoje normalus lygis. Iš kitų komandų žaidėjai išvažiavo į Turkijos aukščiausią, antrą lygas, pajėgumas yra. Bet tai, kas yra už futbolo... Neprofesionalu, negerai, nelinkėčiau į tam tikras komandas ten vykti. Kitose komandose viskas normaliai, bet reikia būti atsargiai“, – sakė žaidėjas.

Vėliau, jau persikėlus į UTA komandą, jis ten sutiko lietuvį Modestą Vorobjovą, o netrukus prisijungė ir Karolis Laukžemis.

„Buvo Modestas, buvo Liviu Antalis, su kuriuo žaidėme viename klube, tad tikrai lengvai įsiliejau į kolektyvą, po to atvažiavo Karolis Laukžemis, tai kalbėjome lietuviškai, jautėmės kaip namie. Bet per daug laiko kartu nepraleidome, pas kiekvieną buvo atvažiavusios draugės, žmonos, reikėjo skirti laiko joms“, – mintimis dalinosi futbolininkas.

Jis taip pat papasakojo apie aistringus klubo aistruolius.

„Bukarešto „Rapid“ buvo didžiausias mūsų priešas, fanai norėdavo pasirodyti vieni prieš kitus. Visas stadionas būdavo pilnas, būdavo fanų pusė ir paprasti sirgaliai, kurie sėdėdavo šonuose, tačiau dainuodavo visas stadionas. Nesvarbu, kad fanų būdavo keturi tūkstančiai, bet dainuodavo visas stadionas. Tos rungtynės buvo fantastika, raudonai-juodi dūmai, tiesiog pasaka.

Turėjome tokį periodą, kai nebuvome laimėję vienuolikos rungtynių iš eilės, buvo pakeistas treneris. Dar prieš pakeitimą, po vienerių pralaimėtų rungtynių, fanai prašė, kad pas juos ateitų ir treneris, ir kapitonas. Visi nuėjome, pasikalbėjome“, – sakė R. Baravykas.

Visgi futbolas dabar nėra vienintelis ir svarbiausias futbolininko rūpestis, mat jis ant rankų jau sūpuoja sūnų.

„Norėjome to, žinojau, kas manęs laukia, turiu nuostabų sūnų. Pasikeitė gal tai, kad nebegaliu tiek laiko skirti sau. Ilgą laiką su Samanta (futbolininko širdies draugė – red.) galėjome bendrauti tik telefonu, bet kai ji pabaigė studijas, iškart atvyko. O per rinktines, kiek būdavau Lietuvoje, stengdavausi, kad jie būtų šalia“, – mintimis dalinosi pašnekovas.

Interviu – daugiau žaidėjo minčių apie etapą Rumunijoje, debiutą rinktinėje bei atmosferą ten.