Algis Čaplikas: sutartos rungtynės – tamsioji Lietuvos sporto pusė (3)

Nors jau nuo 2017 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už manipuliavimą profesionalių sporto varžybų eiga arba rezultatais bei numato sankcijas, iš kurių griežčiausia – laisvės atėmimo net iki ketverių metų bausmė – kas penktas profesionalus Lietuvos krepšininkas ar futbolininkas vis dar sulaukia pasiūlymų už pinigus paveikti rungtynių eigą.

Neseniai vykęs Lietuvos Respublikos Seimo Jaunimo ir sporto komisijos posėdis pagaliau ryžosi nagrinėti ir sutartų varžybų temą. Reikia tikėtis, kad reikalai pajudės ir valdžios institucijos susidomės ne procesu, o realiu veiksmu. Seimo nariai posėdyje buvo kupini ryžto ir optimizmo. Tikiuosi sprendimų ir su viltimi laukiu ateinančios rudens sesijos. Bet čia ateityje. O kas dabar? O dabar vaizdas tikrai nekoks. Jeigu paklausite kas šiandien iš šalies valdžios institucijų atsako už sutartų varžybų užkardymą, tai atsakymas būtų vienas – niekas. Lošimų priežiūros tarnyba tik geros valios vedina yra paskyrusi vieną žmogų dirbantį šioje srityje. Naujai kuriamoje Sporto agentūroje kol kas taip pat nėra numatyto nė vieno etato, kuris būtų atsakingas ar kontroliuotų šią bėdą. Viskas atiduota policijai, kuri tikrai yra paskendusi didesnėse bėdose bei rūpesčiuose. Ir sporto federacijoms, kurios nei finansinių nei administracinių resursų šiandien dienai deja, bet neturi. Taip ir vyksta ši „kova“.

Kaip ir nelegalūs nuotoliniai lošimai, kur Lietuvoje neturime nei baudžiamosios atsakomybės nei kokybiškai veikiančio užkardymo mechanizmo, taip ir sutartos rungtynės – yra didžiulė gėda mūsų valstybei. Prarasti biudžeto pinigai, suterštas šalies ir sporto vardas. Jokių realių veiksmų iš valstybės institucijų šia tema deja, bet nėra. Kas imasi prevencinių priemonių – tai daro griežtai ir principingai. Tiek krepšinio tiek futbolo federacijos, kurios paaiškėjus tam tikriems faktams – priėmė itin aiškius, greitus ir griežtus sprendimus dėl galimai iš anksto sutartų rungtynių baigties. Tačiau ne šalies institucijos, kurios jau eilę metų dangstosi tuo, kad nėra resursų ir visą darbą deleguoja federacijoms, kurioms neva lengviau įrodyti kaltę.

Drįsiu pacituoti posėdyje dalyvavusį Nacionalinės krepšinio lygos vadovą Giedrių Grybauską, kuris teigė, jog visa sporto bendruomenė naujai kuriamoje Nacionalinės sporto agentūros struktūroje, kovą su tokiu manipuliavimu norėtų matyti kaip vieną iš aiškių valstybės prioritetų. Tačiau naujoje šios agentūros struktūroje – apie tai nėra nė žodžio. Gaila, nes tai yra sparčiausiai auganti ir labai išsikerojusi problema ir ne tik mūsų šalyje, todėl naujoje sporto struktūroje, manipuliavimą priskirti prie Antidopingo? Paprasčiausiai kyla loginių klausimų. Kalbant apie patį sporto įstatymą – ten yra tik maža dalis dalykų, kurie teigia, kad sporto įstatyme manipuliavimas yra tik dėl paukščiuko, tai kas ten šiuo metu surašyta – absoliučiai nieko nesprendžia: realiai nėra jokio reglamentavimo, nei struktūros, nei biudžeto. Makolino konvencijos ratifikavimas – yra politinis veiksmas, o visi realūs ir būtinieji darbai turi būti ir gali būti daromi jau dabar: prevencinės programos parengimas, žmonių, darbuotojų atranka, praktinė studija, funkcijos ir integravimas – viskas turėjo būti padaryta vakar, ir tam nereikia laukti konvencijos ratifikavimo, tai reiškia, kad galima veikti ir jos pagrindu kaip tarptautiniu lygiu patvirtintu dokumentu. Tai labiau sustiprintų kovą su šia sporte plintančia liga.

Sportas – ne teatras, todėl valstybė bei jai pavaldžios institucijos turėtų skirti daugiau dėmesio prevencijai dėl manipuliavimo sporto rezultatais. Šiandien dienai ši tema reikalauja aiškesnio reglamentavimo manipuliavimo rezultatais srityje, kuris leistų realiai vykdyti prevencinę, duomenų kaupimo, problemų ir atvejų nustatymo veiklą.

Atsakingo lošimų verslo asociacija, kuri vienija didžiausias Lietuvoje lošimų organizavimo bendroves turi realų pasiūlymą, kaip galima realiai užkardyti sutartas varžybas ir bausti jų organizatorius bei dalyvius. Reikia nedaug. Lošimų priežiūros tarnybos naratyvas, kad sutartų lažybų dalyviai yra ne sukčiai, o „įgūdžius turintys“ lošėjai ir iš to kylantis pačios tarnybos vykdomas bendrovių persekiojimas ir baudimas už bandymą stabdyti tokią neteisėtą lošėjų veiklą, taip pat prisideda prie „švaraus“ sporto koncepcijos žlugdymo. Lažybas organizuojančių bendrovių rankos surištos, nes net turint pagrįstų įtarimų dėl sutartų varžybų – nutraukti dalykinius santykius su lošėjais draudžiama, Lošimų priežiūros tarnyba ir policija atsisako detaliai tirti galimas manipuliacijas sporto įvykiais. Gal metas pradėti leisti verslui įgyvendinti viešai deklaruojamas „Švaraus sporto“ vertybes ir pradėti veikti, o ne tik kalbėti? Argumentų prieš šį siūlymą jau girdėjome. O gal kas pasiūlys ką nors geresnio?