Trakuose besitreniruojančios Ukrainos irkluotojos: „Tapome didelės lietuvių irkluotojų šeimos dalimi“
Ukrainos irkluotojos Lietuvoje l LIF nuotr.
„Čia, Lietuvoje, klimatas kiek kitoks negu pas mus, – nusijuokė Trakuose jau antrą mėnesį besitreniruojanti jaunoji Ukrainos irkluotoja Darija Stavinoga. – Čia nuolat pučia vėjas, nuolat vėsoka, lyja lietus. Mums kiek neįprasta, bet labai džiaugiamės visomis mums sudarytomis sąlygomis treniruotis“.
Prasidėjus karui Ukrainoje Lietuvos irklavimo federacija ištiesė pagalbos ranką šešioms sportininkėms bei trenerei Jelenai Solodovnik.
„Mums buvo skirtos valtys treniruotėms, kambariai viešbutyje ir puikus maitinimas. Mums čia patinka, tačiau, žinoma, jau pasiilgome šeimų“, – sakė D.Stavinoga.
Kol kas yra priimtas sprendimas, kad merginos Lietuvoje treniruosis iki pasaulio jaunimo (U23) čempionato, kuris vyks liepos 25-30 dienomis Varezėje (Italija).
Šiuo metu Trakuose treniruojasi D.Stavinoga, Svitlana Frolova, Alla Dmytryšyna, Viktorija Nagornaja, Viktorija Vasylenko ir Kateryna Ustiužanina.
„Kai karas prasidėjo, buvo labai sunku psichologiškai. Buvo sunku treniruotis. Treneriai mums nuolat kartojo „Puikiai jus suprantame“ ir stengėsi mažiau spausti, – pasakojo D.Stavinoga. – Visų šeimos – Ukrainoje“.
V.Nagronaja prisipažino, kad lengviau pasidaro, kai susiskambini su šeimos nariais, kai sužinai, kad visi sveiki, kad laikosi. „Bet vis vien norisi, kad jie būtų šalia, – sunkiai emocijas tvardė irkluotoja. – Bet treniruojamės, pagaliau vėl atsirado noras tai daryti. Gavome puikias valtis, tokias, prie kurių jau buvome įpratę namuose. Norime lenktyniauti. Su nekantrumu laukiame varžybų“.
Ukrainos irkluotojos savo jėgas išbandys birželio 24-26 d. Trakuose vyksiančioje jubiliejinėje 60-oje „Gintarinių irklų“ regatoje.
„Trakuose jaučiamės kaip namuose, – nusijuokė trenerė J.Solodovnik. – Reikėjo laiko, kol merginos įsivažiavo, pirmosios trys savaitės buvo labai sunkios psichologiškai. Jos žinojo, kas vyksta Ukrainoje, žinojo, kad ten šaudo, kad miestai yra bombarduojami. Jos pergyveno dėl savo artimųjų. Tiesą pasakius, neįmanoma buvo patikėti, kad tai gali vykti civilizuotame pasaulyje. Vieni išėjo kariauti, kiti, pavyzdžiui, mūsų treneriai, ėjo į sandėlius krauti humanitarinės pagalbos dėžių. Ukrainoje negalėjome treniruotis ant vandens – tai nėra saugu. Toks buvo nuosprendis mūsų sporto šakai – treniruotis negalima. Todėl buvo daug trenerių ir sportininkų, kurie nenorėjo vykti iš šalies... Ir aš pati kurį laiką sandėliuose darbavausi, kroviau siuntas, raumenis auginau. Vėliau atsirado galimybė vykti į Lietuvą. Žinojau, kad būdama Ukrainoje būsiu naudingesnė, tačiau negalėjau atsisakyti padėti sportininkėms. Žinojau, kad čia, Lietuvoje, galime nuveikti nemažai. Ištiesta ranka man tapo motyvacija. Esame dėkingi Lietuvos irklavimo federacijai ir visiems, kurie mus čia palaiko, nes dabar jaučiamės patekę į didelę ir nuostabią šeimą. Sportininkai, treneriai, bazės darbuotojai mums dovanoja pačius šilčiausius jausmus. Supratome, kad esame namuose, kur mumis rūpinasi, todėl privalome treniruotis ir nenuvilti“.
Trenerė priminė, kad nemažai Ukrainos sportininkų dabar treniruojasi Lenkijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Čekijoje... „Tačiau, tikiu, kad būtent mes dabar turime pačias geriausias sąlygas treniruotis, – pridūrė J.Solodovnik. – Trakų irklavimo bazė – nuostabi, čia viskuo pasirūpinta“.
J.Solodovnik net neabejoja, kad dabar svarbiausias startas laukia pasaulio jaunimo čempionate. „Suprantame, kad U23 pirmenybėse vaikų jau nebūna, ten varžosi jau gerai susiirklavusios įgulos, o mes sprendžiame problemą, nes stovyklą ir, greičiausiai, irklavimą paliko Svetlana Skrobalo. Todėl mėginame naują pavienę dvivietę – V.Nagornaja dabar irkluoja su A.Dmytryšyna. Pažiūrėsime, kaip viskas pavyks. Laiko dar turime. Kol kas viskas atrodo neblogai. Tikimės, kad turėsime galimybes galutinai parengti šią įgulą iki Europos U23 čempionato, kuris vyks rugsėjo pradžioje Belgijoje“.
Trenerė jautriai sureaguoja, sulaukusi klausimo apie ateities viziją.
„Mintys optimistinės. Ukrainą remia visas pasaulis, mes tikime savo kariais bei prezidentu, tačiau suprantame, kad sportas bus patrauktas į antrą planą, – kalbėjo J.Solodovnik. – Tačiau visi, ne tik sportininkai, puikiai supranta, ką reiškia tarptautinėse sporto varžybose iškelta Ukrainos vėliava. O jeigu ji yra keliama ant prizininkų pakylos – tai nuostabus pasididžiavimo ir sugebėjimo nepasiduoti simbolis. Jauniai irkluotojai Europos pirmenybėse jau kėlė vėliavą, pamatysime, ar pavyks tai padaryti jaunimo čempionate. Žinau, kai grįšiu į Ukrainą, iškart tęsiu darbą su jaunaisiais sportininkais, iškart prie darbų ir tikėsimės, kad kitais metais rezultatai bus tik geresni“.
