M.Babravičius apie Lietuvos rinktinę: „Aš matau didelį blaškymąsi“ (9)

2022.06.12 16:18
Lietuvių ir turkų rungtynės | Petro Lozdos nuotr.

Lietuvių ir turkų rungtynės | Petro Lozdos nuotr.

Pokalbis su Mariumi Babravičiumi tinklalaidėje „FutbolasLT“ buvo darytas dar prieš Lietuvos rinktinės rungtynes su Farerų salomis. Bet kokiu atveju, tas vaizdas, kurį nupasakojo Marius, niekaip nebūtų pakeitęs faktas, jei Lietuvos rinktinė šeštadienį būtų iškovojusi pergalę.

Vis tik, grįžkime prie pirmųjų dvejų Tautų lygos ciklo Lietuvos rinktinės rungtynių, kuriose beviltiškai buvo pralaimėta Liuksemburgui ir dar beviltiškiau – Turkijai. Pripažinkime, kad tokio starto tikėjosi labai mažai kas.

„Kažkiek aišku tos rungtynės skiriasi ne tik rezultato, bet ir visų kitų statistinių rodiklių prasme. Bet žiūrint į bendrą visą vaizdą, aišku, išnaudojęs progas, visada gali tikėtis geresnio rezultato negu jis yra švieslentėje.

Vis tik, žiūrint į visas kitas tiek statistines, tiek individualaus pasirodymo grafas, galbūt iš dešimt kartų žaidžiant, vieną ar du kartus taip ir gali nutikti, bet visi rodikliai ir viskas kas yra suskaičiuota, pamatuota po rungtynių, nerodo, kad mes galėjome laimėti šitas rungtynes.

Sunku kalbėti po tokių rungtynių, kai matai begalę spragų ir norisi tada grįžti prie kažkokių sisteminių strategijų, o ne žiūrėti konkrečiai į tas varžybas. Kiekvieną minutę galime rasti kažką blogo. Gero rasti sunkiai rasime, nes matome tendencijas, kurių galbūt mes išvengę, galėtume turėti šiek tiek geresnius rezultatus. Nesakau, kad pradėtume laimėti ar lygiąsias ištraukti, bet galbūt tokių gėdingų rezultatų išvengtume.

Ką tikrai pastebiu, tai mūsų susitarimus, kurie yra ruošiami komandai kaip rungtynių planas. Ir aš matau didelį blaškymąsi. Pavyzdžiui, krašto gynėjų abejose rungtynėse nebuvo matyti, ar krašto gynėjas turi išeiti tam tikram aukšte su savo dengiamuoju? Įvarčiai arba pavojingi momentai labai dažnai sukuriami atlikus perdavimą tarp vidurio gynėjo ir krašto gynėjo. Ypač rungtynėse su Turkija begalė tokių momentų buvo ir viename, ir kitame krašte.

Krašto gynėjai, kai mes pozicinėje gynyboje, irgi yra per plačiai, tarp grandžių ir tarp žaidėjų. Tiek vertikaliai, tiek horizontaliai yra per dideli tarpai. Pozicinėse atakose prie mūsų vartų atraminiai šeštas, aštuntas numeriai neprisitraukia prie vidurio gynėjų, didelės skylės pasidaro po skersų perdavimų arba po atmetimų į baudos aikštelę.

Praktiškai kiekvienoje situacijoje prie praleistų įvarčių beveik visos grandys buvo ne laiku, ne vietoje išsirinkusios pozicijas arba priėmusios sprendimą bėgti į vieną pusę, arba uždarinėti ne tą erdvę, kurią reikia.

Perdavimo linija apskritai neuždarinėjama. Norėčiau pridurti, jeigu grįžčiau, kada pats buvau rinktinėje. Mes žinojome vieną, kad panašus vaizdas bus visada ir vienintelis dalykas, ką galime padaryti, ypač žaidžiant namie ant sintetinės dangos, tai kilti į aukštą presingą. Jeigu ten sugebėsime sudirbti kaip laikrodis, turėsime vieną, du ar net tris šansus pelnyti įvartį. Dėl to, kad perimsime aukštai kamuolį, varžovas bus ne balanse, tada viskas priklausys nuo mūsų meistriškumo, kurio vėlgi matėme, jog trūksta.

Kas bebūtų, ar Leoneli Messi, ar Cristiano Ronaldo, jeigu presinguoji žmogų, jam jau yra mini stresas, o tada atsiranda klaidos tikimybė. Taip, labai aukšto lygio futbolininkai praras iš 100 gal tik 5 kamuolius, o vidutinio, kalbant apie Turkiją, ji nėra aukščiausios TOP klasės rinktinė, galbūt iš 10 presingo momentų 5 atvejais praras kamuolį, kas mums galbūt atvers vieną šansą.

Dažniausiai komandos nėra pasiruošusios įžaidinėti kamuolio ant dirbtinės dangos, nes ant jos visai kitoks atšokimo kampas ir tai yra mūsų galimybės“, - tinklalaidėje kalbėjo M.Babravičius.

Pačiam teko dirbti E.Jankausko rinktinėje ir stengėtės kartu kažką sukurti, sugalvoti, pakeisti. Treneris kalbėdavo, kad stengiasi įkvėpti žaidėjus kovai, bet atrodo, kad kiekvienas treneris ir trenerių štabas stengiasi padaryti tą patį, kad žaidėjai nebijotų skambių pavardžių, klubų pavadinimų ir panašiai, bet nepaisant viso noro ir pastangų atrodo, jog truputėlį užsikabiname ir vėl prarandame tai, ką buvome pagavę ir vėl tenka viską pradėti nuo nulio. Ar tai tiesa?

Kalbant apie trenerius, tai aišku, kad treneriai visada ateina su nauja motyvacija, nauja žaidimo stiliaus kryptimi, bet kad ir kuris treneris ateitų, reikalingas labai ilgas tęstinumas. Rinktinėje, čia yra mano nuomonė, kadangi mes turime labai didelių iššūkių dėl žaidėjų meistriškumo ir tai tikrai ne jų kaltė, turėtume išlaikyti ilgą tęstinumą ir turėti vienodą žaidimo stilių nuo U-13 ar U-15 iki nacionalinės rinktinės.

Mes negalime sau leisti blaškytis. Jeigu patikėjome treneriu, tai tik tam, kad pažiūrėtume, ar atlaikys jis kadenciją ir žiūrėsim kas bus toliau. Bet ar mes patikėjome juo bent penkeriems metams, kad turėtume kažkokią ilgalaikę viziją.

Kažkada skaičiavome, kai E.Jankauskas buvo vyr. treneris rinktinėje, tai per trejus metus mes sužaidėme berods trisdešimt rungtynių. Tai komanda per sezoną sužaidžia daugiau ir tai treneriai nepasiekia to, ko nori, treniruodami komandą kas dieną.

Mes surenkame žaidėjus perteikti trenerio filosofiją du, tris kartus per metus po savaitę. Tai yra be galo sudėtinga, todėl reikalingas tęstinumas. Žaidėjai perėję jaunimo rinktines, turėtų turėti bazinius pagrindus. Pažiūrėkime, kad ir užribio kamuolio išmetimą. Pas mus visi tokie išmetimai yra varžovui atiduodamas kamuolys. Per rungtynes prarandame maždau dvidešimt kamuolių, kur po to turime bėgti į gynybą ir vargti.

Ir taip kiekvieną poziciją jeigu paimsime rungtynių metu, visur turime bėdų, sisteminių, nekalbant apie žaidėją ar rungtynių taktiką. Kalbant apie dvikovą su Turkija, ten daug buvo visko blogai, daug nesužaistų momentų, nesusižaidusių tarp žaidėjų labai daug, komunikacijos trūkumas.

Šį kartą buvo berods istoriškai ilgas laikas skirtas pasirengimui. Buvo savaitė ir visvien jos neužteko. Kaip galima išspręsti tas problemas?

Grįžkime prie sisteminio klausimo. Jeigu mes turėtumėme nuo U-15, jog visos mūsų rinktinės turėtų eiti į aukštą presingą ar į kraštą, ar tinklą daryti vadinamą ir jeigu jos visos tą darytų, tai nacionalinėje rinktinėje žaidėjams jau būtų aišku, kaip tai atrodo.

Arba jeigu mes ginamės tam tikra formacija 4-2-3-1, išsidėstome 4-4-2, ar kraštai išeina ar ne, kokie susitarimai? Jeigu tie susitarimai būtų šlifuojami metai iš metų, tai tada mes turėtume žaidėja, kuris perėjo penkias kartas rinktinėje ir jis žino, kad šitoje pozicijoje, jau yra taip ir taip.

Vyr. treneris jau pasirinks, ką mes darome rytoj, priklausomai nuo varžovo, ar kitose rungtynėse, bet žaidėjai jau turės susiformavusius įgūdžius, turės bendrą filosofiją.

Dabar M. Stankevičius eina į aukštą presingą, įžaidinėja nuo vartų, nacionalinė nieko nedaro. Ok, pasirinkome tokį planą šioms rungtynėms, bet o prieš tai kas buvo? O dar prieš tai kas buvo? Tai ar U21 turi taip žaisti, ar nacionalinė? O kaip U-15, U-17, U-19 žaidžia?

Visi žaidžiame skirtingai. Mes negalime sau leisti kaip tokia maža valstybė ir tiek mažai turėdami futbolininkų į vieną vietą, daryti tokią prabangą sau ir žaisti kiekviena rinktinė kaip norime. Ar yra periodizacija, kiek stovyklų darome? Nesvarbu, kiek pralaimėsime, bet paruošime žaidėją nacionalinei rinktinei, bet tokios strategijos mes neturime, tai yra tai ką galime keisti iš sisteminės pusės, yra daug niuansų, nes tai kas vyko vakar, puikus to atspindys.

---

Viso pokalbio su M.Babravičiumi klausykite tinklalaidėje „FutbolasLT“:  

info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.

DISKUSIJA
Visi (9)
Registruoti
Anoniminiai (9)
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų