Atsisveikinęs P.Jankūnas: apie gautą dovaną ir seną „Žalgirio“ tradiciją, kapitono pareigas, įteiktus marškinėlius A.Sireikai ir sezono bėdas (10)
Pauliaus Jankūno padėka sirgaliams | Pauliaus Peleckio / BNS foto nuotr.
Penktadienį Kauno „Žalgirio“ krepšininkai pirmą kartą istorijoje iškovojo „Betsafe-LKL“ čempionato bronzos medalius. Kazio Maksvyčio auklėtiniai ketvirtose mažojo finalo serijos rungtynėse svečiuose 89:76 (23:26, 21:14, 23:15, 22:21) susitvarkė su Šiaulių „Šiauliai-7bet“ komanda ir taip užbaigė legendinio „Žalgirio“ komandos kapitono Pauliaus Jankūno karjerą.
P.Jankūnui tai buvo jau net trečiasis atsisveikinimas šį sezoną. Tai buvo organizuota po paskutinių Eurolygos rungtynių, po paskutinių rungtynių „Žalgirio“ arenoje bei dabar – po paskutinių karjeros rungtynių.
Kalbėdamas spaudos konferencijoje, P.Jankūnas papasakojo apie seną „Žalgirio“ tradiciją, įteiktus marškinėlius Antanui Sireikai bei kapitono pareigas.
„Rungtynės buvo sunkios, turėjome ir bėdų, nes Antano Sireikos komanda visą laiką žaidžia nenuspėjamai. Žinau iš mūsų trenerių skautų, kad labai sunku „nuskautinti“ jų žaidimą ir paruošti taktiką, bet nemanau, kad šioje serijoje reikėjo daug taktikos, reikėjo tiesiog nusiteikimo ir daugiau emocijų bei mūsų žaidėjų atsinešimo į rungtynes. Pati serija nebuvo lengva ir rezultatas neatspindi to, kas vyko rungtynėse. „Šiauliai“ su tiek traumuotų žaidėjų žaidė tikrai labai gerai ir jie turėjo tikrai gerą sezoną“, – kalbėjo P.Jankūnas.
– Minėjote po rungtynių Kaune, kad buvo emocijų, su kuriomis reikėjo tvarkytis. Kiek buvo emocijų po paskutinių rungtynių?
– Dabar buvo mažiau emocijų. Vis tiek, namie kai žaidi – šeima, draugai, savi sirgaliai, tai tos emocijos sukyla. Viskas būna daug stipriau, o čia jau žinojau, kad turime laimėti ir kito kelio nėra. Norėjome kaip galima greičiau pabaigti seriją ir eiti atostogų. Pavyko emocijas užgniaužti.
– Gavote dovanų nuo komandos draugų ir personalo. Kas tai per dovana?
– Tai yra vinis ir geležiniai sportbačiai. Tai yra „Žalgirio“ sena tradicija. Pirmas, kuris gavo šią dovaną – Darius Songaila, vėliau gavo Robertas Javtokas ir dabar aš gavau. Čia tokia mūsų tradicija.
– Sezonas baigėsi. Ar galim pakalbėti apie pirmuosius jūsų darbus biure?
– Apie darbus dar anksti kalbėti, nes sezonas dar tik pasibaigė. Dabar apie darbus negalvoju ir žinau, kad jie prasidės vėliau. Kažkas išeis, kažkas – ateis. Sezonas nebuvo sėkmingas, tai tikrai reikės permainų.
– Ką reikėtų stiprinti?
– Daug ką. Turėjome problemų ne vienoje pozicijoje. Turime trenerių štabą, kurie gali išreikšti savo nuomonę ir gali pasirašyti tokius žaidėjus, kurių jie nori.
– 19 profesionalaus krepšininko metų. Ko labiausiai trūks kalbant apie krepšinį?
– Kasdienės rutinos. Nuo mažens sportuoju krepšinį ir kai pradedi žaisti profesionaliai, viskas labai aišku dešimčiai mėnesių. Visada žinai, kada treniruotės, rungtynės, kada laisva diena ir nereikia nieko planuotis. Dabar visas tvarkaraštis išnyks ir reikės priprasti prie naujo tvarkaraščio. Reikės rasti laiko ir pasportuoti, ir su šeima paatostogauti.
– Kada jūs tapote kapitonu?
– Lyg sakė prieš 12 metų, bet greičiausiai dar seniau, nes dar prieš „Chimki“ buvau kapitonu. Greičiausiai maždaug 2007 m., bet nenoriu suklaidinti.
– Kiek kapitono raištis yra privilegija ir atsakomybė?
– Tai yra didžiulė atsakomybė. Kai viskas gerai, kai komanda laimi ir papuoli į finalinį ketvertą, tai kapitono indėlio mažiau reikia, nes viskas važiuoja sėkmingai. Kai laimi – visi patenkinti, kupini energijos, sportuoja pilnu pajėgumu. Kai klube buvo kelios krizės, tai tada ir reikėjo... Mums, lietuviams, buvo lengviau, nes žinojome, kad niekur neišvyksime, bet reikėjo kalbėtis su legionieriais. Buvo laikas, kai su Pauliumi Motiejūnu ir pas rėmėjus reikėjo nueiti... Buvo daug dalykų, džiaugiuosi, kad jų buvo, įgavau anksti patirties ir galbūt tai pravers tolimesniame ateityje.
– Kas galėtų perimti kapitono pareigas?
– Kalba eina apie vyresnius žaidėjus – Artūras, Edgaras, Mantas.. Kitais metais pagaliau bus kapitono rinkimai, kurių nebuvo jau labai ilgą laiką. Žaidėjai patys išsirinks, kas jiems atrodys geriausiai.
– Po rungtynių marškinėlius įteikėte Antanui Sireikai. Kaip kilo ši idėja?
– Vakar sėdėjau vakare ir apie tai galvojau. Treneris po rungtynių Kaune labai gražiai apie mane atsiliepė, galvojau, kad reiktų kažkaip treneriui padėkoti ir galbūt žodžių neužtenka. Prie jo atėjau į „Žalgirį“, prie jo gavau pasitikėjimo ir nuo pat pirmų dienų jaučiau, kad esu lygiavertis narys. Su jaunimu būna, kad net ne visą treniruotę gauna pasportuoti, bet mane įvedė nuo pat pradžių. Tai yra žmogus, kuris man labai daug davė. Ta pradžia jaunam žaidėjui, ypatingai „Žalgiryje“, yra svarbi. Kai gauni tokį pasitikėjimą, negali nuvilti žmogaus.
– Ar nebuvo minčių, kad galbūt reikėjo pernai pasibaigti karjerą, kai gavosi toks sezonas?
– Nebuvo. Sezonas tikrai sunkus, o pasiekta vieta – netenkina nei vieno. Bet tai yra patirtis. Šį sezoną juokavome, kad sukrito tiek dalykų į vieną sezoną lyg po vieną blogą dalyką iš visų sezonų paimtum ir sumestum į vieną. Bet nebuvo tokių minčių, kad karjerą reikėjo baigti anksčiau ir pabėgti nuo šio sezono. Niekada nebėgu nuo atsakomybių ir šį kartą nebėgsiu.
– Buvo tiek daug atsisveikinimų, kad juokavome, jog pagaliau. Ar suskaičiavot, kiek jų buvo?
– Aš nesitikėjau to atsisveikinimo po Eurolygos ir tikėjausi po paskutinių LKL rungtynių. Jos gavosi ne namie, tai galbūt tai būtų gavęsi vieneriomis rungtynėmis anksčiau. Smagu, kad pagerbė ir parodė dėmesį bei pagarbą, bet jau šiandien sakiau, kad paskutinį kartą atsisveikinu – visiems laikams.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
