Bokso keliu drąsiai žengianti K.Aglinskaitė: apie atlaikytus gyvenimo smūgius, 50 eurų, geriausią gimtadienio dovaną ir „kuvaldinį“ dešinį šoninį (7)
Kamilė Aglinskaitė su treneriais | asmeninio archyvo nuotr.
„Internete vos pamačius savo pavardę pradedu savimi didžiuotis... Nors tai tik Europos jaunimo čempionato bronza, tačiau tai mane pakylėjo. Žinoma, norėtųsi internete pamatyti antraštę „Kamilė Aglinskaitė – pasaulio čempionė“. Bet viskam savo laikas“, – net neabejojo aštuoniolikmetė boksininkė iš Pasvalio K.Aglinskaitė.
Bronzos medalį jaunoji boksininkė parvežė iš Bulgarijos, kur vyko Europos jaunimo pirmenybės. Svorio kategorijos virš 81 kg lietuvė ketvirtfinalyje vos per 59 sekundes įveikė bulgarę Georgijevą Gerganą. Pusfinalyje K.Aglinskaitė turėjo pripažinti ukrainietės Polinos Černenko pranašumą.
„Rudenį lauks pasaulio jaunimo čempionatas, į kurį vyksiu su mintimis apie pergalę, – sportas.lt sakė Pasvalio bokso klubo „Boksininkas“ auklėtinė. – Bet be sunkaus darbo nieko nepasieksiu, tad vasarą ir mokslo metų pradžioje rengsiuosi šioms pačioms svarbiausioms mano karjeroje varžyboms. Reikia tikėtis tik paties geriausio“.
Suviliojo ringas
„Žinote, boksas, turbūt, buvo keisčiausias mano užsimanymas gyvenime. Tiesiog norėjau pradėti lankyti kokį nors sporto būrelį, o apie boksą žinojau nuo mažų dienų iš pažįstamų, – prisiminė K.Aglinskaitė. – Vienuolikos pirmą kartą užsiminiau mamai, jog norėčiau apsilankyti bokso treniruotėje. Mama manė, kad tai nėra mergaitėms skirtas sportas ir perkalbėti jos nepavyko“.
Po kiek laiko mamą pasiglemžė liga, o Kamilę ir jos seserį globoti pradėjo močiutė Ilona.
„Tikrai nėra paslaptis, kad tai buvo labai sunkus gyvenimo periodas... – sunkiai žodžius rinko K.Aglinskaitė. – Sulaukėme daugybės pagalbos bei paramos iš aplinkinių. Pamenu, kad prieš pat Kalėdas iš vienos geros moteriškės sulaukėme 50 eurų, kad pasilepintume“.
Mergaičių močiutė nusprendė, kad puikia pramoga gali tapti Pasvalio sporto mokyklos baseinas.
„Vos tik įžengiau pro duris, akį patraukė už stiklinių durų matomas ringas bei kabantys bokso maišai, – pasakojo K.Aglinskaitė. – Tą pačią minutę nusprendžiau, jog noriu lankyti boksą. Pasikalbėjau apie tai su močiute, po pasiplaukiojimo baseine užsukome į salę, bet trenerių neradome“.
Tačiau tuo viskas nesibaigė.
Močiutė Ilona tik grįžusi namo internete susirado bokso trenerio numerį ir paskambinusi paklausė, ar į treniruotes priimamos mergaitės. Atsakymas itin nudžiugino Kamilę.
Savaitgaliui tik prabėgus K.Aglinskaitė nuskubėjo į salę. „Nors buvo sunku, bet man patiko, – sakė ji. – Norėjau lankyti boksą, kad galėčiau apginti save ir seserį, nes nuo mažens patyrėme ir matėme daug smurto šeimoje“.
Matė čempionę
Žinoma, daug tikinčių, kad boksas taps K.Aglinskaitės didžiausia aistra, nebuvo.
„Tiek močiutė, tiek sesuo, tiek visi kiti sakė, kad viską mesiu po dviejų savaičių, nes atsibos ir bus per sunku“, – traukia dabar pečiais boksininkė, jau po pirmos treniruotės sulaukusi pagyrų iš trenerio Stasio Balčiausko.
Tai buvo 2017-ųjų sausis.
Nepraėjo keli mėnesiai ir treneris pasiūlė merginai sudalyvauti rajonų bokso varžybose, kurios vyko būtent Pasvalyje.
„Nedvejojau ir sutikau“, – nusišypsojo K.Aglinskaitė.
Pirmoji jos kova, simboliška, įvyko per tryliktą gimtadienį. „Pamenu, pusfinalyje laimėjau – tai buvo tarsi dovana, kurią puikiai prisimenu ir prisiminsiu visą gyvenimą. Iš laimės verkiau gal valandą, nes netikėjau pati savimi. Finale susitikau su stipresne varžove, todėl kova buvo sustabdyta anksčiau jai skirto laiko. Labai neliūdėjau, nes tai buvo spyris eiti toliau ir stengtis įveikti kitas merginas“.
K.Aglinskaitė pradėjo varžybų „maratoną“.
„Keliavome į varžybas ir prasidėjo pergalės... Laikyti rankose aukso medalį man tapo didžiausia motyvacija. Tačiau dar didesne motyvacija tapo treneris, kuris manyje matė čempionę, – kalbėjo K.Aglinskaitė. – Kuomet Lietuvoje nebeliko man lygių, jis nusprendė pabandyti mane nuvežti į Europos čempionatą, kuriame burtų dėka patekau į pusfinalį... Tos kovos nelaimėjau, bet įgijau neįkainojamos patirties“.
„Kuvalda“ per ranką
„Savo artimą ateitį siesiu su boksu, tikrai, – net neabejoja K.Aglinskaitė. – Po šių metų Europos jaunimo čempionato atsirado dar daugiau motyvacijos siekti to, ko labiausiai noriu – pergalių. Žiūriu į medalį ir matau visą įdėtą sunkų darbą. Tai pirmasis mano medalis, iškovotas „su kova“. Ketvirtfinalyje susitikau su ringo šeimininke, per minutę dukart pasiunčiau ją į nokdauną, kova buvo nutraukta... Tuomet supratau, kad laimėjau pirmą kovą tarptautinėse varžybose... Dabar esu vienuoliktokė, pradedu mąstyti apie bokso trenerės darbą. Nors matau, kad tai yra labai sunkus darbas, tačiau manau, kad čempionai turi kurti naujus čempionus“.
Sulaukusi klausimo apie mėgstamiausią treniruočių dalį, K.Aglinskaitė ilgai nesvarstė.
„Mušti „letenas“ – labiausiai tai mėgstu, – nusijuokė sportininkė. – Tuomet galiu išsilieti... Turbūt, galėčiau teigti, kad tai – naudingiausias dalykas pasirengime, nes tenka dirbti kaip su priešininku. Nemėgstamiausia? Hmmm... Bėgimas! Pati net nežinau, kodėl“. Netrukus K.Aglinskaitė prisipažino, kad savo sėkmės paslapties tikrai nežino.
„Pradėjau tikėti, kad sėkmę man neša visiškas nesinervinimas dėl kovos, – tuoj išrėžė ji. – Anksčiau jausdavau labai didelį jaudulį ir tai matydavosi kovoje. Dabar lengviau pradėjau su tuo tvarkytis. O mano sėkmė kovoje? Dešinys šoninis smūgis. Juo esu ant grindų pasodinusi bent dvi priešininkes. Ne veltui treneris sako, kad laikydamas „letenas“ jaučia tarsi gavęs iš „kuvaldos“ per ranką“.
Pasak K.Aglinskaitės, merginų gyvenime boksas pastaruoju metu užima vis didesnę dalį gyvenimo.
„Juk tai nebūtinai pasirengimas varžyboms ir dalyvavimas jose, – pabrėžė boksininkė. – Galbūt, dalis merginų renkasi šią sporto šaką, kad galėtų apsiginti. Nors tai ir ne mergaitiškas sportas, bet patys galime matyti, kaip moterys įsitraukia. Anksčiau buvo neįprasta matyti moteris ringe, nes buvo vienintelis įsitikinimas, kad jos turi namuose dirbti, suktis prie puodų... Kuo tolyn, tuo, atrodo, moterys net geriau ringe pasirodo nei vyrai. Matosi, jog jos nusipelnė vietos šiame sporte. Kai pradėjau lankyti boksą, neturėjau per daugiausiai palaikančių žmonių, nes visi manė, jog tai manęs niekur toli nenuves, jog nesusikursiu gyvenimo bei ateities bokse. Bėgo laikas, atsirado pasiekimai – draugai ir aplinkiniai suprato, jog radau savo kelią, kuriuo einu ir sulaukiu daug palaikymo“.
Nėra nieko neįmanomo
„Mano svorio kategorijoje, turbūt, svarbiausia, nepavargti per pirmą raundą, nes po to gali būti labai sunku, – sakė K.Aglinskaitė. – Kaip ir visose svorio kategorijose, svarbi yra gynyba ir priešininko judesių bei gynybos stebėjimas. Juk perpratus priešininką viską galima baigti vienu smūgiu“.
Kol kas K.Aglinskaitė dar neturėjo minčių apie profesionalų boksą, tačiau...
„Ar norėčiau sukovoti su profesionale? Tikrai taip. Su kiekvienais brendimo tiek gyvenime, tiek bokse metais norisi kažko naujo bei rimtesnio nei paprasto bokso čempionato. Norisi kopti vis aukščiau, – prisipažino sportininkė. – Dabar didžiausia mano svajonė – iškovoti medalį pasaulio bokso čempionate. Juk nėra nieko neįmanomo, tik reikia noro ir daug pastangų. Tokiose varžybose vien burtai gali tau padovanoti pergalę, tik reikia mokėti pasinaudoti tokiomis progomis“.
Paklausta, ar turi idealus bokso pasaulyje, K.Aglinskaitė atvira: „Tokio idealo, kurį bandyčiau mėgdžioti per treniruotes neturiu“.
„Per treniruotes stengiuosi daryti viską taip, kaip man gaunasi ir atsižvelgiu į tai, ką galiu padaryti savo jėgomis pati, – teigė mergina. – O bokse, manyčiau, kiekvienas turime savo idealą, kurio pasiekimus norėtume bent jau pakartoti, tikrai turime. Tvirtai galiu teigti, jog šiuo metu idealas yra Eimantas Stanionis, kuris tapo pasaulio čempionu. O iš moterų? Gabrielė Stonkutė. Tai vienintelė mergina, kurią stebiu nuo pat pirmųjų savo bokso treniruočių. Jos pasiekimai taip pat verčia eiti toliau ir bandyti pasiekti aukštumų“.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
