G.Leščinskaitė pripažino vos nepraleidusi olimpinio sprinto: „Širdis kulnuose buvo“
Gabrielė Leščinskaitė | Vytauto Dranginio nuotr.
Neįkainojama patirtis. Tai svarbiausias dalykas, kurį, anot biatlonininkės Gabrielės Leščinskaitės, ji parsiveš iš pirmųjų karjeroje olimpinių žaidynių. Jos 25 metų Lietuvos sportininkei baigėsi anksčiau, nei ji tikėjosi.
Penktadienį vykusiose Pekino žiemos žaidynių 7,5 km sprinto lenktynėse be klaidų šaudžiusi G.Leščinskaitė užėmė 63 vietą tarp 89 startavusiųjų. Į 12,5 km persekiojimo lenktynes pateko 60 greičiausiųjų.
Nugalėtoja tapo norvegė Marte Olsbu Roiseland – 20 min. 44,3 sek. Lietuvė jai pralaimėjo 2 min. 52,8 sek. Nuo 60 vietos, garantavusios bilietą į persekiojimo lenktynes, G.Leščinskaitę skyrė vos 4,6 sek.
Tai buvo antrosios Lietuvos biatlonininkės lenktynės Džangdziakou Nacionaliniame biatlono centre. Vasario 7 d. ji užėmė 61 vietą 15 km asmeninėse varžybose.
Rytoj, vasario 12 d., olimpinėje trasoje 10 km sprinto lenktynėse varžysis vyrai. Tarp jų – ir keturi Lietuvos biatlonininkai: Linas Banys, Karolis Dombrovskis, Tomas Kaukėnas ir Vytautas Strolia.
Po sprinto finišo G.Leščinskaitė prisipažino, kad nedaug trūko, jog jai šios lenktynės būtų net neprasidėjusios.
„Netyčia į starto zoną pasiėmiau treniruočių slides, o varžybines palikau. Pamačiau tik tada, kai jau stojausi ant slidžių. Žiūriu, parašyta Tr. Mečiau jas ir pasileidau bėgti atgal. Į vadinamąjį starto miestelį čia patenki tuneliu. Tai irgi užima laiko. Slides buvau palikusi daktarui. Atbėgu, o jo jau nėra. Panika buvo didžiulė. Iki starto – dvi minutės. Galvoju, tebūnie, bėgu startą ir važiuosiu su savo treniruočių slidėmis. Kaip bus taip bus. Ačiū dievui, netoli buvo Ruslanas Nikitinas (red. – šaudymo treneris), likimas taip lėmė, kad jis ten vaikščiojo. Tikriausiai pamatė mano numestas slides ir lazdas. Per raciją susisiekė su daktaru. Aš į startą atsistojau su treniruočių slidėmis. Man liko 20 sek. Atbėgo daktaras. Apsikeičiau slides ir išvažiavau į trasą po sekundės nuo paskutinio signalo. Jau galvojau, kokia bus gėda, kad tokio lygio sportininkė išėjo į startą su treniruočių slidėmis. Širdis kulnuose buvo“, – apie sukrėtimą prieš startą pasakojo G.Leščinskaitė.
53-ia startavusi lietuvė po finišo dar keliolika minučių buvo tarp 60-ties greičiausiųjų, tačiau galiausiai jos rezultatas atsidūrė už persekiojimo lenktynių ribos.
Komentuodama pasirodymą lenktynėse, sportininkė sakė: „Pavyko šaudyti be klaidų. Šiaip ne taip, nes šaudykloje irgi turėjau problemų, teko prapūsti taikiklį, nes buvo užrasojęs. Šaudant atsistojus teko keletą papildomų įkvėpimų padaryti, tai nors ir geras šaudymas buvo, bet ilgokas. O trasoje šiandien buvo visiška kankynė. Galvą suspaudė taip, kad paskutiniame rate tik galvojau, kaip iki finišo atvažiuoti. Labai trūko oro, po finišo 10 minučių negalėjau atsigauti.
Jokiuose kalnuose dar nebuvau to patyrusi. Niekada akyse taip netemo. Labai keista nes maniau, kad pakako laiko prasikvėpuoti, prasivažiuoti. Jau ir varžybos vienos buvo. Tačiau šiandien vyko kažkas neįtikėtino. Nieko negalėjau padaryti. Dėl to labai gaila, liūdna, kad be baudos ratų nepatekau į persekiojimo lenktynes.“
– Gabriele, kur labiau tenka kankintis – trasoje ar po finišo laukiant galutinių rezultatų?
– Žinoma trasoje. Laukti, aišku, emociškai sunku. Bet trasoje esi ant savo fizinių galimybių ribos. Be to, visi rėkia, kad rezultatai labai glaudūs, į kelias sekundes sutelpa keli žmonės, o tu su nuliu baudų privalai kentėti iki paskutinio metro ir nieko negali padaryti. Tai blogiausias variantas, kai važiuoji autopilotu ir negali nei greičiau, nei lėčiau – tiesiog važiuoji ir viskas.
Žinau, kad visoms sunku, bet vis tiek kiekviena skirtingai išgyvena tą aukštį ir varžybas. Atrodė, kad man vienintelei taip sunku.
– Olimpinės žaidynės jums jau baigėsi. Kaip apibendrintumėte savo pasirodymą?
– Dar reikėtų labiau apgalvoti viską, ką pasiėmiau iš jų. Tai mano pirmosios olimpinės žaidynės, tai aukščiausias lygis. Čia gavau neįkainojamos patirties. Čia viskas aukščiausiame lygyje. Labai buvo smagu būti viso to dalimi. Didžiuojuosi, kad čia atvažiavau, kad pavyko atsistoti ant olimpinės trasos, šaudyti olimpinėje šaudykloje.
– Ką veiksite iki kelionės namo?
– Galvojau, ką reikės veikti tiek laiko. Nes jau labai norisi namo. Atsibodo vaikščioti tais pačiais takeliais, matyti tuos pačius žmones, ten pat valgyti, tais pačiais autobusais važiuoti. Veiklos trūksta. Matyt dabar jau rimtai kibsiu į mokslus, nes iki varžybų daugiausia dėmesio buvo joms. Dabar jau sėsiu prie kompiuterio. Ir treniruosiuosi, nes olimpinėmis žaidynėmis sezonas nepasibaigė. Visi lyderiai čia pavargs, tai aš turėsiu galimybę užimti geresnes vietas.
– Gal stebėsite kitų Lietuvos sportininkų pasirodymą?
– Norėčiau. Tik nežinau, ar galiu. Dar nesidomėjau. Labai norėčiau pamatyti ir kitų sporto šakų varžybas.
