Jauniausiai Lietuvos olimpietei kelią į Pekiną tiesė trenerių duetas iš Daugailių talentų kalvės
Ieva Dainytė | Vytauto Dranginio nuotr.
Vasario 10 d. Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse startuos dvi Lietuvos slidininkės – 16 metų Ieva Dainytė ir 17-metė Eglė Savickaitė Nacionaliniame slidinėjimo centre Džangdziakou vasario 8 d. jos jau mėgino jėgas sprinte, o šįkart rungsis 10 km lenktynėse klasikiniu stiliumi.
Šios varžybos Lietuvos laiku prasidės 9 val. 94 starto numerį gavusi E.Savickaitė į trasą iššliuoš 9.47 val., o I.Dainytei atiteko paskutinis, 98-asis numeris. Jai varžybos prasidės 9.49 val.
Jauniausia Lietuvos olimpinės delegacijos Pekine narė I.Dainytė – Utenos rajono Daugailių pagrindinės mokyklos direktoriaus ir lygumų slidinėjimo trenerio Stasio Dervinio ir jo žmonos Svetlanos auklėtinė. Jie gali didžiuotis, kad išugdė dvi olimpietes – 2014 m. Sočio olimpinėse žaidynėse dalyvavo Ingrida Ardišauskaitė.
Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos prezidentas Remigijus Arlauskas sako, kad Stasį ir Svetlaną Dervinius reikėtų nešioti ant rankų, nes jų pastangomis nedideliame miestelyje Daugailiuose atsirado stiprus slidinėjimo centras.
Daugailius dabar sunku įsivaizduoti be slidinėjimo ir jų trenerių, kurie čia įžiebė slidinėjimo ugnelę, nors viską pradėjo nuo nulio. Kartu su žmona olimpietes išugdęs S.Dervinis įsitikinęs, kad dideliam sportui reikia ne tik pastangų, bet ir kažko daugiau.
„Kažką tokio turi ir mūsų Ieva. Tačiau kalbant apie slidinėjimą dešimta klasė – tai dar vaikų darželis. Ją surado Svetlana, dirbanti su pradedančiomis slidininkėmis, o kai reikia jau rimčiau pradėti, – prisidedu ir aš“, – sako treneris, praėjusių metų rudenį šventęs 60 metų jubiliejų.
Šeimoje – tik slidininkai
Daugailių pagrindinėje mokykloje S.Dervinis pradėjo dirbti 1985-aisiais, baigęs tuometį Vilniaus pedagoginį institutą ir čia gavęs paskyrimą. Tų pačių metų gruodį jis sumainė aukso žiedus su Svetlana. Abu suartino slidinėjimas, Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklos.
Iš pradžių S.Dervinis dirbo kūno kultūros mokytoju, bet po ketverių metų tapo mokyklos direktoriumi ir šias pareigas eina iki dabar. Su jo atvykimu į Daugailius buvo pradėtas rašyti mokyklos slidinėjimo istorijos metraštis.
„Mokykloje negaliu gyventi vien slidinėjimu, yra ir kitų reikalų. Bet jei tik atsiranda galimybė, lauke yra sniego ir slidinėti tinkama temperatūra – mažiems vaikams pasiūlome išmėginti šią sporto šaką. Utenoje irgi turime slidininkų, kurie atvažiuoja į Daugailius su mūsų grupe treniruotis.
Patys įsirengėme trasas. Kai geros žiemos, jose po darbų arba savaitgaliais ateina paslidinėti ir vyresnio amžiaus žmonės. Ypač entuziastų padaugėjo 2021 metais“, – džiaugiasi direktorius.
Sportavo ir jų dukra Auksė Dervinytė, kuri atstovavo Lietuvai pasaulio jaunimo slidinėjimo čempionatuose. Dabar ji ištekėjusi, gyvena Klaipėdoje, augina du sūnus.
Slidininkas – nuo pat jaunystės
S.Dervinis nuo pat jaunystės buvo slidininkas ir šios sporto šakos į jokią kitą neiškeitė. Jis užaugo Saldutiškio seniūnijoje, mokėsi Kirdeikių vidurinėje mokykloje.
„Didelį vaidmenį mano karjeroje atliko mokykloje pradėjęs dirbti jaunas kūno kultūros mokytojas, didelis slidinėjimo entuziastas Zenonas Misiūnas. Kai lankiau septintą klasę, jis prie mokyklos durų pastatė plastikines slides, kurios man, kaimo vaikui, padarė didžiulį įspūdį.
Stasys ir Svetlana Derviniai su Daugailių slidinėjimo komanda. Dešinėje – I.Dainytė
Tada buvo nuostabios žiemos, pilna sniego ir mokytojas per kūno kultūros pamokas mokė mus slidinėti. Mokyklos direktorė nupirko nemažai slidžių, taip ir pradėjau savo slidinėjimą karjerą“, – pačią pradžią prisimena Stasys.
Po poros metų Z.Misiūnui išvykus dirbti į Uteną jis devintokui Stasiui pasiūlė toliau slidininko karjerą tęsti Ignalinoje ir mokytis 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Gabų sportininką ėmė globoti pats mokyklos direktorius, didelis sporto propaguotojas Juozas Repšys. Stasys buvo apgyvendintas mokyklos bendrabutyje, gavo maitinimą. Jo treneriu tapo Edvardas Magyla.
Prasidėjo treniruočių stovyklos ne tik Ignalinoje, bet ir Urale. Į įvairaus amžiaus Lietuvos slidinėjimo čempionatus susirinkdavo daug dalyvių, bet Stasiui pavykdavo iškovoti medalių.
„Buvo didelė konkurencija, į čempionatus patekdavo tik patys stipriausi draugijų slidininkai. Tais laikais gauti plastikines slides buvo kažkas fantastiško. Jas gaudavai tik tada, kai to nusipelnydavai.
Kai dar mokiausi Ignalinoje, mus globojo Vilniaus pedagoginio instituto profesoriai Juozas Skernevičius ir Kazys Milašius, kurie dalyvaudavo rinktinės treniruočių stovyklose. Nusprendžiau ir aš studijuoti VPI. Sportuoti ir studijuoti nebuvo lengva. Bet mums didelis pavyzdys buvo J.Skernevičius.
Prieš ketverius ar penkerius metus buvusio Pedagoginio instituto laboratorijoje profesorius tikrino mano auklėtines. Po daugelio metų pertraukos su juo buvo malonu vėl pasimatyti ir pabendrauti“, – pasidžiaugia S.Dervinis.
Pirmieji žingsniai – sudėtingi
Paprašytas prisiminti, kaip Daugailiuose atsirado slidinėjimas, mokyklos vadovas šypteli: „Iš pradžių visiškai nenorėjau, kad Daugailiuose šaknis įleistų slidinėjimas. Tai be galo sunkus sportas. Jei mokykloje yra sporto salė, jaunimui daug paprasčiau joje pasportuoti, o ne eiti į lauką ir slidinėti.
Tačiau likimas taip susiklostė, kad teko pirmiau suburti Daugailių miestelio suaugusiųjų slidinėjimo komandą, kuri dalyvavo Utenos rajono spartakiados varžybose. Ir vėl gyvenimas mane suvedė su ilgamečiu Lietuvos specialiosios olimpiados komiteto prezidentu Z.Misiūnu, kuris pasiūlė grįžti prie slidinėjimo.
Dabartiniame Utenos daugiafunkciame sporte centre atsirado slidinėjimo trenerio etatas, tačiau dirbti treneriu negalėjau, nes buvau mokyklos direktorius“, – pasakoja S.Dervinis.
Trenere pradėjo dirbti Stasio žmona Svetlana, kuri Kūno kultūros institute studijavo slidinėjimą. Ją treniravo daugkartinis Lietuvos čempionas Algis Čepulėnas, kuris jaunajai slidininkei perteikė daug vertingų žinių. Dervinių šeima pradėjo treniruoti Utenos miesto ir Daugailių slidinėjimo entuziastus.
„Pirmieji žingsniai buvo gana sudėtingi: vasarą pavykdavo slidinėjimu sudominti apie 20 vaikų, tačiau rudenį jų likdavo perpus mažiau. Tėvai ir vaikai kratėsi tokio sunkaus sporto. Be to, ir žiemos pas mus nenuspėjamos. Tai sninga, tai lyja. Žlunga visi planai, nerviniesi.
Kaip ir žemės ūkis, esame priklausomi nuo gamtos ir jos kaprizų. Nepaisant sunkumų, yrėmės į priekį. Kai atsirado pirmosios žvaigždutės, su Lietuvos jaunių rinktine pradėjau važinėti į treniruočių stovyklas Suomijoje, Švedijoje, rajono meras į jas išleisdavo.
Nuo mažų dienų ugdėme vieną geriausių slidininkių Ingridą Ardišauskaitę, kuri mūsų mokykloje baigė dešimt klasių, o toliau mokėsi Utenos „Saulės“ gimnazijoje.
Patekusi į Lietuvos rinktinę, kurią treniravo Kazimiera Strolienė, ji atstovavo Lietuvai pasaulio jaunimo čempionatuose, dalyvavo universiadoje, tačiau labai anksti, po Sočio olimpinių žiemos žaidynių, būdama 21-erių paliko sportą.
Ištekėjusi ir susilaukusi sūnaus Ingrida vėl sugrįžo į sportą, tačiau neilgam, nes neturėjo galimybių daug laiko skirti sportui. Dabar Ingrida gyvena Danijoje“, – pasakoja S.Dervinis.
Prisiminęs savo jaunystę jis dabar retkarčiais irgi stoja ant slidžių. Taip pat su mokinėmis bėgioja krosą, pažaidžia krepšinį, sporto salėje pasimankština.
„Vienas gal ir tingėčiau sportuoti, bet auklėtinės išjudina. Labai fiziškai aktyvi yra Svetlana“, – šypteli S.Dervinis.
