Dėl sirgalių įsižeidęs D.Medvedevas papasakojo, kaip jaučiasi po konfliktų: „Vaikas nustojo svajoti. Dabar vaikas žais dėl savęs, draugų, šeimos ir savo šalies“ (6)

 Sekmadienį Melburne (Australija) baigėsi prestižinis „Didžiojo kirčio“ serijos „Australian Open“ teniso turnyras. Jį vainikavo epinis vyrų vienetų varžybų finalas, kuriame 35-erių ispanas Rafaelis Nadalis (ATP-5), atsigavęs po traumos ir po užsikrėtimo covid-19, atlaikė 5 valandų 24 minučių trilerį prieš 25-erių rusą Daniilą Medvedevą (ATP-2) ir šventė neįtikėtiną pergalę – 2:6, 6:7 (5:7), 6:4, 6:4, 7:5.

Tai buvo antras ilgiausias „Didžiojo kirčio“ turnyro finalas per istoriją (rekordas priklauso 2012 m. „Australian Open“ finalui tarp R.Nadalio ir N.Djokovičiaus – 5 val. 53 min.), o R.Nadalis tapo pirmu žmogumi, laimėjusiu „Australian Open“ finalą po pirmųjų 2 pralaimėtų setų.

Per visą turnyrą konfliktuoti nevengęs D.Medvedevas ir šį kartą nebuvo sirgalių sutiktas maloniai. Ketvirtame sete dvigubą klaidą padaręs ir pralaimėjęs geima, D.Medvedevas sarkastiškai paplojo, sirgaliai jį nušvilpė, o rusas jiems parodė iškeltą nykštį bei pasikvietė gydytoją.

„Tie fanai yra visiški idiotai. Jie neturi smegenų, ar ne? Besmegeniai. Jų gyvenimas turbūt labai sunkus, ar ne?“, - bokštelio teisėjui sakė „Australian Open“ fanų nemėgstantis D.Medvedevas.

Apdovanojimų ceremonijoje sveikintas D.Medvedevas nerodė džiaugsmo, o į sveikinimus atsakydavo žodžiu „nuobodu“, kurį buvo galima perskaityti iš jo lūpų.

Wow, Medvedev really winning fans right to the end.
“Boring”#AusOpen pic.twitter.com/xXEEDy891m

— James Withers (@scotfoodjames) January 30, 2022

Medvedev is making pissy face. Rolling eyes and, think, he mouthed "boring"#ausopen | rafa nadal pic.twitter.com/gtFRt7baYo

— Tennis GIFs 🎾🎥 (@tennis_gifs) January 30, 2022

Po finalo vykusioje spaudos konferencijoje D.Medvedevas išreiškė savo nuomonę apie sirgalius bei ne tik papasakojo savo kelią į tenisą, tačiau ir pažadėjo ateityje žaisti tik sau, savo draugams, šeimai ir šaliai. Jis sutiktų praleisti „French Open“ ar Vimbldoną, jeigu tik tuo metu būtų galimybė žaisti Rusijoje, savų žiūrovų akivaizdoje.

– Jau gana vėlu, todėl būsime greiti. Nepasisekė, Daniilai. Esu tikras, kad sunku analizuoti, tačiau ką darytumėte kitaip šiame mače? Ar kalbėjotės apie tai su treneriu?

– Galbūt šiek tiek. Visgi tai bus nauja spaudos konferencija, nes aš pradėsiu nuo trumpos arba ilgos, dar pats nežinau, istorijos. Pasistengsiu trumpai. Tai istorija apie jauną vaiką, kuris svajojo apie didelius teniso dalykus.

Kai aš paėmiau raketę būdamas šešerių.. Kaip greitai eina laikas.. Kai man buvo 12, treniravausi, žaidžiau turnyruose Rusijoje ir žinoma, kad žiūrėjau „Didžiojo kirčio“ turnyrus per televiziją. Mačiau dideles žvaigždes ir sirgalių palaikymą. Mano svajonė buvo būti čia.

Pradėjau žaisti kai kuriuos europinius turnyrus. Tiesą sakant, prisimenu, kaip žaidžiau jaunimo olimpinėse žaidynėse. Pasiekiau finalą. Buvo šaunu. Žaidėme centrinėje aikštėje ir tai vyko Turkijoje. Sakyčiau, kad gal buvo tūkstantis ar du tūkstančiai žmonių. Buvo tikrai šaunu ir nuostabu ten būti. Tai buvo akimirka, kai pradedi svajoti apie didesnius dalykus.

Tada didžioji kiekvieno jauno tenisininko karjeros dalis yra žaisti jaunių „Didžiojo kirčio“ turnyre. Ten yra vieta, kur gali sutikti profesionalus. „US Open“ turnyre tu net valgai restorane su žvaigždėmis. Tai maži, bet svarbūs dalykai. Būna žmonių, kurie ateina tave palaikyti, nors net nežino, kas iš tikrųjų tu esi. Visgi yra žmonių, kurie palaiko jaunimą. Tai puikus momentas.

Tai yra akimirka, kai sakai, kaip nuostabu būti „Didžiojo kirčio“- turnyre ir žaisti prieš geriausius žmones pasaulyje.

Prisimenu, kai buvau „US Open“ ir mačiau pro šalį einantį Johną Isnerį. Pamačiau, koks jis išties yra didelis. Jis buvo didesnis nei per televiziją. Buvo puikus momentas.

Tuomet dar nežinojau ateities, daugybės iššūkių ir bandžiau kopti aukštyn. Pradedi žaisti didžiausius turnyrus. Mano karjeroje buvo momentų, kai šis vaikas abejojo, ar toliau turėtų svajoti apie šiuos didelius dalykus, ar ne.

Prisimenu vieną iš tokių momentų. „Roland Garros“ pralaimėjau du kartus labai sunkius mačus. Aš kalbu prancūziškai ir tuo metu, savo amžiuje, buvau maždaug tarp penkių geriausių tenisininkų, o tai nėra blogai. Ypač žinant, kokia tai puiki karta, turinti daugybę TOP-10 žaidėjų.

Prisimenu, kad pralaimėjau Benjaminui Bonzi, kuris dabar patenka tarp TOP-100. Kambaryje, jeigu neklystu, buvo vienas Rusijos žurnalistas. Aš pagalvojau, ar tai rimta? Juk tai „Didžiojo kirčio“ turnyras. Buvau arti 50-uko ir buvau labai jaunas. Tai tikrai nustebino. Žurnalistas buvo rusas, todėl mes penkias minutes pasikalbėjome. Man patinka kalbėtis su žurnalistais.

Prisimenu sunkų pralaimėjimą Pierre‘ui-Huguesui Herbertui. Tai buvo nuostabus mačas. Jis žaidė nuostabiai ir man patinka tokie mačai, būtent dėl to man patinka tenisas.

Buvau ant ribos papulti į geriausių dešimtuką. Tarp savo amžiaus žaidėjų būčiau maždaug tarp TOP-3. Be jokios abejonės būtų ir Alexanderis Zverevas, galbūt Dominicas, nors jis yra šiek tiek vyresnis.

Atėjau į spaudos konferenciją. Taip, buvau šiek tiek nusivylęs gerbėjais ir viskuo. Tai juokinga, nes norėjau kalbėti trumpai, todėl norėjau atsakyti dviem žodžiais. Buvo vienas žurnalistas. Manau, kad jis buvo italas ir jis manęs kažko paklausė, o aš atsakiau dviem žodžiais ir daugiau nebuvo jokių klausimų. Buvo keletas rusų, jie paklausė keleto dalykų. Vėlgi, vaikas abejojo, ar jis toliau turėtų svajoti.

Neaiškinsiu tiksliai kodėl, bet šiandien per mačą aš supratau, dėl ko aš žaisiu tenisą. Tai yra juokinga. Aš kalbėjau apie žurnalistus, bet man labai patinka su jais kalbėtis, manau, kad jūs tai matote. Ne tame esmė. Aš tiesiog kalbėjau apie kelis momentus, kai vaikas nustojo svajoti, o vienas iš tų momentų yra šiandien. Tiksliai nepasakysiu kodėl.

Nuo šiol žaisiu dėl savęs, dėl šeimos ir žmonėms, kurie manimi pasitiki. Žinoma, už visus rusus, nes ten jaučiu didžiulį palaikymą.

Pasakysiu taip: jeigu Maskvoje vyksta turnyras ant kietos dangos prieš pat „Roland Garros“ ar Vimbldoną, aš būsiu ten, nors reikėtų praleisti „Didžiojo kirčio“ turnyrą. Vaikas nustojo svajoti. Dabar vaikas žais dėl savęs. Tai tiek. Tokia mano istorija, ačiū, kad išklausėte.

Dabar galite pereiti prie klausimų apie tenisą ar dar ką nors. Apie istoriją aš neatsakysiu į klausimus.

– Kokie jūsų jausmai po šio finalo? Akivaizdu, kad esate labai nusivylęs, bet ar po kelių dienų įvertinsite tai, ką pasiekėte?

– Jeigu kalbame apie tenisą, tai aš nesu toks nusivylęs. Tai buvo didžiulis mačas, kuriame buvo svarbios mažos detalės, kurias galėjau padaryti geriau, kad laimėčiau. Bet tai tenisas, toks yra gyvenimas. Tai buvo didelis mačas, Rafa žaidė nerealiai. Jis pakėlė savo lygį. Po dviejų setų sakiau sau, kad eičiau į priekį. Penktame sete norėjau priversti jį bėgioti. Jis buvo nerealus. Jis yra labai stiprus ir mano patiko tai, kaip jis žaidė. Po keturių valandų aš buvau nustebęs, tačiau mes žinome, kaip Rafa gali žaisti. Jis nerungtyniavo šešis mėnesius. Po mačo jis man pasakė, kad jis net daug nesitreniravo. Tai nerealu.

Kalbant apie tenisą, neturiu ko gailėtis. Stengsiuosi daryti tai, ką galiu geriausio. Dabar dirbsiu dar sunkiau, jog vieną dieną tapčiau kai kurių šių puikių turnyrų čempionu.

Bet vėlgi, aš tikrai nesu nusivylęs pralaimėjimu, savo tenisu ar kažkuo panašiu.

– Sirgaliai buvo tai, kuo likote nepatenkintas?

– Atsiprašau, neatsakinėsiu klausimo apie savo istoriją.

– Išėjus girdėjote, kaip žmonės jums švilpė?

– Duosiu vieną mažą pavyzdį. Prieš Rafai paduodant kamuoliukus penktame sete, jeigu atsirastų nors vienas, kuris surėktų „Nagi, Daniilai“. Tūkstančiai žmonių jį tildytų ir būtų „tsss, tsss, tsss“ garsas. Prieš savo padavimus aš to negirdėjau. Tai nuvylė. Tai nepagarba ir apmaudas. Nesu tikras, kad po 30 metų aš noriu žaisti tenisą.

Vaiko, kuris svajojo, po šios dienos manyje nebėra. Bus sunkiau ateityje žaisti tenisą, kai yra tokia situacija.

– Kiek to, ką jautėte šį vakarą ir ką papasakojote, jautėte prieš finalą. Ar tai tik apie šį vakarą?

– Nedaug. Kaip sakiau, turėjau keletą momentų savo karjeroje, kai galėjau prisitaikyti. Tiesą sakant, savo istorijoje pamiršau papasakoti apie vaikį.

Kai aš pradėjau kilti šiek tiek aukščiau ir buvau tarp TOP-20 ar TOP-30, pradėjau žaisti prieš Rogerį, Novaką, Rafa. Turėjome sunkių mačų. Aš jų nebuvau įveikęs, buvo daug kalbų. Prisimenu, kad buvo daug kalbų, jog jaunoji karta turėtų pasirodyti geriau. Daug žmonių kalbėjo, kaip norėtų, jog jaunoji karta žaistų geriau, būtų stipresni.

Mane tai motyvavo, norėjau sukurti jiems sunkų laiką kortuose. Bet manau, kad tie žmonės melavo, nes kiekvieną kartą, kai išeidavau į aikštę tokiuose dideliuose mačuose, tikrai nemačiau daug žmonių, kurie norėtų, jog aš laimėčiau.

– Tai ne tik apie šį vakarą, tai susikaupė iš seniau?

– Taip, tai susikaupė. Bet šis vakaras buvo kalno viršūnė.

– Kaip manote, ar tai susiję su jūsų tautybe, ar dėl to, kad esate jaunesnis ir ne toks pažįstamas?

– Manau, kad tautybė vaidina svarbų vaidmenį. Tiesiog Rusijos teniso lygis kurį laiką buvo nukritęs. Aš stengiuosi ir jaučiu, kad Rusijoje dabar apie tenisą kalbama daugiau, kai esu aš, Andrejus (Rubliovas), Karenas (Khachanovas), Aslanas (Karatsevas).. Tai nuostabu. Tikiuosi, kad mus palaikys vis daugiau žmonių.

Bet taip, kiti labiau palaikytų žaidėjus iš kitų šalių, o ne rusus.

– Kai sugrįžote po dviejų pralaimėtų setų prieš Felixą, sakėte, kad vienu metu savęs klausėte, o ką darytų Novakas Djokovičius. Šiandien pamatėte, kaip Rafa sugrįžta po dviejų pralaimėtų setų. Ką iš to išmokote?

– Na, Rafa yra kairiarankis. Kitą kartą tikriausiai sakysiu sau, kad daryčiau tai, ką Rafa darė tau.

Visi žinome, kaip Rafa kovoja. Niekas nenustebtų, jeigu pasakysiu, kad Rafa šiandien kovoja finale.

Tai, kaip jis žaidė per visus šiuos setus, net sunkiais momentais, tai yra istorija. Net jeigu jis apie tai stengėsi negalvoti, tai vis tiek turėjo būti kažkur jo galvoje.

Didžiulė pagarba. Jaučiu didelę pagarbą už tai, kad jis mane įveikė, nes aš bandžiau žaisti geriausią savo tenisą. Tikrai labai bandžiau.

Ačiū jums visiems.