JAV sportuojanti legendinio imtynininko anūkė leidžia sau pagalvoti apie Lietuvos irklavimo rinktinę
Rimantas Bagdonas ir Gabrielė Bagdonas | Valdo Malinausko ir asmeninio archyvo nuotr.
„Geresnės vaikystės net negalėčiau įsivaizduoti, – nusijuokė Rutgerso universiteto Naujajame Džersyje studentė Gabrielė Bagdonas. – Mano tėvai rūpinosi, kad laiką leisčiau aktyviai – keliaudavome, būdavome gamtoje, žaisdavome sporto žaidimus. Esu jiems už tai dėkinga“.
G.Bagdonas net neabejoja, kad sportas ją persekiojo nuo pirmosios sekundės šiame gyvenime.
„Augdama išmėginau įvairias sporto šakas – tenisą, plaukimą, futbolą, jodinėjimą, dailųjį čiuožimą, krepšinį, slidinėjimą, – pasakojo G.Bagdonas. – Bet įsimylėjau krepšinį, kai man buvo dvylika“.
Krepšinį vienintelio Lietuvos imtynininko, tapusiu pasaulio čempionu (1965) Rimanto Bagdono anūkė žaidė iki aštuoniolikos.
„Žinoma, aš dievinu krepšinį. Aš augau su šeima stebėdama Lietuvos rinktinės rungtynes, – prisipažino JAV augusi 22-ų mergina. – Mano mėgstamiausi žaidėjai yra Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis. Juos dievinau dar prieš jiems tampant NBA žaidėjais. Pati gyniau vidurinės mokyklos garbę ir žaisdavau „Amateur Athletic Union“ privačiuose krepšinio klubuose, visada patekdavau į startinį penketuką. Tekdavo dalyvauti ir aukštesnio lygio krepšinio turnyruose amžiaus grupėje iki 18 metų, kuriuose dalyvaudavo ir viską stebėdavo universitetų komandų skautai“.
Bet nuo keturiolikos G.Bagdonas lydėjo ir irklavimas.
„Tiesiog draugė pasakė, kad tai sunkus sportas, padedantis lavinti kūną visakeriopai. Ilgai negalvojau, tiesiog ištariau „Pabandome“, – nusijuokė G.Bagdonas. – Man pasisekė, kad mokykloje buvo irklavimo komanda, kuriai sezono įkarštis – pavasarį ir rudenį. Tai nesikirto su pagrindinėmis krepšinio varžybomis. Tik džiaugiausi, kad šios dvi sporto šakos man suteiks galimybę sportuoti ištisus metus“.
G.Bagdonas pradėjo treniruotis rudenį ir tikėjosi, kad irklavimas padės įgyti puikią fizinę formą prieš krepšinio sezoną.
„Tačiau mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis“, – nusijuokė mergina.
Jau pirmose treniruotėse Gabrielė buvo pasodinta į valtį su vyresnėmis ir kur kas labiau irklavime patyrusiomis merginomis.
„Tai buvo iššūkis, kurį priėmiau“, – sportas.lt sakė G.Bagdonas. – Mano tikslu tapo „pasivyti“ merginas, o vėliau ir aplenkti. Ir man pavyko. Rudenį aš jau buvau tarp stipriausių pagal ergonometro rezultatus. Man buvo labai smagu, įsimylėjau irklavimą ir nusprendžiau tęsti treniruotes pavasarį, jau prasidėjus krepšinio treniruotėms“.
Nuo pirmadienio iki penktadienio G.Bagdonas po tris valandas irkluodavo, o antradienio ir ketvirtadienio vakarus paskirdavo ir krepšiniui.
„Irklavimas tapo atradimu. Man buvo smagu. Jaučiau, kad visos fizinės bei moralinės pastangos čia atsiperka su kaupu, be to, man patiko varžytis, – užsidegusi apie irklavimą kalbėjo G.Bagdonas. – Galų gale, aš pasirinkau irklavimą ir atsisveikinau su krepšiniu, nes man tiesiog patiko irklavimo įtraukimas varžytis. Ar ne juokingai skamba? Man nėra nieko maloniau sėdėti ant treniruoklio ir atidavus visas jėgas mėginti gerinti rezultatą. Tobulėjimas – neįtikėtinas dalykas. Kiekvieną kartą nuostabu matyti, kad organizmas peržengia psichologines ir fizines ribas... Smagu netgi tuomet, kai iš skausmo norisi net rėkti. O dar smagiau, kad pakyli nuo treniruoklio ir sėdi į valtį su kitomis merginomis. Irklavimas leidžia suvokti, kas yra tikra komanda. Jauti valties greitį ir negali nesižavėti. Irklavimas – tai puikus individualaus ir komandinio sporto balansas“.
Pirmąją svarią pergalę G.Bagdonas su merginų paviene keturviete su vairininku iškovojo paskutiniais metais vidurinėje mokykloje – Konektikuto valstijos moksleivių pirmenybėse iškovotas sidabras. Pergalių netrūko ir pirmaisiais metais Rutgerso universitete. Deja, antraisiais G.Bagdonas studijų metais COVID-19 pandemija neleido universitetų irkluotojams išsiaiškinti valčių greičio, tačiau trečiaisiais „Big Ten“ varžybose keturvietė, kurios įgulos nare buvo ir G.Bagdonas, iškovojo trečią vietą. Tai atvėrė galimybę universitetui varžytis NCAA, kur Rutgerso universiteto komanda buvo septinta.
„Ir dabar turėtų sekti klausimas, ar tikrai nesigailiu pasirinkusi irklavimą“, – nusijuokė dvigubą – JAV ir Lietuvos pilietybę turinti sportininkė.
Ji prisipažino, kad iš pradžių buvo sunku, tačiau laikui bėgant nuoskaudų neliko.
„Nemanau, kad kitur būčiau galėjusi būti laimingesnė. Taip, svajojau, kad krepšinis man atvers duris į koledžą ar universitetą, bet ganėtinai greitai supratau, kad jis man neleis pačiai rinktis universiteto. Irklavime man sekėsi labai gerai, todėl galėjau drąsiai rinktis universitetą, kuriame noriu būti. Pasirinkau Rutgersą“, – sakė G.Bagdonas.
Prabilusi apie savo ryšį su Lietuva, mergina nusijuokė: „Taip, mano senelis yra legendinis Lietuvos imtynininkas“.
„Jis yra mano tėčio tėtis, kuriuo visada didžiavausi. Neįtikėtina, kad mano venomis teka vienintelio Lietuvos sportininko, tapusio pasaulio imtynių čempionu, kraujas, – sakė G.Bagdonas. – Manau, šis faktas tikrai padėjo man tapti tuo, kuo esu sporte. Esu labai aktyvi ir mėgstu varžytis – tikiu, kad tai paveldėjau iš senelio. Visada noriu laimėti, žinau, kad jį taip pat į priekį visada vedė šis noras. Neslėpsiu, jo pavyzdys mane įkvepia. Džiaugiuosi, kad išlaikome labai stiprų ryšį, dažnai bendraujame“.
Didžioji G.Bagdonas šeimos dalis – tetos, dėdės, pusbroliai ir seneliai – gyvena Lietuvoje.
„JAV gyvename tik mes – aš, brolis ir mūsų tėveliai. Šeimoje esu vienintelė gimusi JAV, bet džiaugiuosi, kad turiu dvi pilietybes. Kai augau, šeimoje kalbėjome lietuviškai. Pati niekada neleisdavau tėvams su manimi kalbėti angliškai, – teigė mergina. – Esu dėkinga tėvams, kad išmokė lietuvių kalbos ir neleido jos pamiršti. Be to, nuolat žiūrime lietuviškus televizijos kanalus, gaminame lietuviškus patiekalus ir švenčiame lietuviškas šventes. Nuolat didžiuojuosi visiems pasakodama, kad esu lietuvė... Ypatingai tuomet, kai kalba pasisuka apie sportą“.
G.Bagdonas, paklausta, ar niekada negalvojo apie Lietuvos irklavimo rinktinę, nusišypsojo.
„Anksčiau tikrai pamąstydavau „O, kaip būtų cool irkluoti už Lietuvą“, bet tada žinojau, kad nesu pakankamai stipri, kad galėčiau atkreipti į save dėmesį. Gal pritrūko drąsos pačiai prisistatyti, – truktelėjo pečiais sportininkė. – Tačiau nuolat tobulėju, rezultatai gerėja tiek „ant vandens“, tiek ant treniruoklio. Bus įdomu pamatyti, ko dar galiu pasiekti ateityje. Būtų smagu atstovauti Lietuvai sporto šakoje, kurią myliu. Tai būtų didelė garbė. Jau esu išmokusi, kad reikia svajoti, nes atkakliai dirbant svajonės pildosi. Kažkada norėjau patekti į NCAA. Tai padaryti pavyko, reiškiasi, neįmanomų dalykų nėra“.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
