S.Jarumbauskas: „Kai vasarą man sakė, kad gausiu 5–8 minutes, pasakiau, jog tinka“

 Simas Jarumbauskas vasarą netikėtai sužinojo, jog nebetęs karjeros Prienų „Labas GAS“ klube. Jis vyko į Pasvalį manydamas, jog tenkintis turės 5–8 minutėmis ant „Betsafe-LKL“. parketo. Tik tiek tuo metu jam galėjo pažadėti treneris Mantas Šernius. Vis tik situacija tapo kardinaliai kita.

„Pieno žvaigždėms“ teko žaisti remiantis vos aštuonių žaidėjų rotacija, kas leido S.Jarumbauskui tapti vienu svarbiausių ekipos žaidėjų. „Betsafe-LKL“ čempionate 21 metų 198 cm ūgio puolėjas fiksuoja 10,3 taško, 7,9 atkovoto kamuolio ir 12,6 naudingumo balo vidurkius per 25 minutes.

„Kai dabar gaunu žaisti tiek daug, esu visiškai be priekaištų, pats esu apstulbęs, bet tokia situacija. Labai džiaugiuosi tokiu pasitikėjimu, tai – didžiausias džiaugsmas“, – LKL.lt svetainei pripažįsta jis.

Pats Simas yra savikritiškas – praeitas sezonas jam buvo nuviliantis, nepaisant to, kad tai buvo debiutas stipriausioje šalies lygoje.

„Jau įsitvirtinti „Betsafe-LKL“ yra sunku, o dar kai esi jaunas, nededi daug vilčių, jog viskas bus lengva“, – sako jis.

Vis tik nuotaika dėl asmeninio žaidimo dabar kita, tiesa, komandiniai rezultatai nedžiugina. „Pieno žvaigždės“ su 2 pergalėmis ir 14 pralaimėjimų užima priešpaskutinę vietą „Betsafe-LKL“.

LKL.lt svetainėje – pokalbis su S.Jarumbausku apie sunkų sezoną, neplanuotą karjeros šuolį ir Manto Šerniaus pasitikėjimą.

– Pastaruoju metu turėjote skaudžių pralaimėjimų: vienas 87:88 patirtas buvo prieš Kėdainių „Nevėžį-Optibet“, vėliau 86:92 kritote prieš dzūkus, kaip sekasi atsigauti po tokių momentų?

– Visi tie pralaimėjimai mums skausmingi, nėra skirtumo, prieš vieną ar kitą komandą. Kaip bebūtų liūdna, kėdainiškiai mūsų pagrindiniai varžovai lentelėje, mes po dviejų kėlinių turėjome gerus šansus pasiimti pergalę namuose, jau galvojome „pagaliau“, bet paleidome... Nežinau, ar pavyko atsistatyti. Pailsėjome vieną dieną ir vėl kibome sportuoti. Kai tiek tų pralaimėjimų, nėra lengva psichologiškai, tačiau reikia kabintis, taisyti klaidas, analizuoti, eiti toliau – mūsų toks darbas.

– Pralaimėjimai – skaudus dalykas, bet sakoma, kad prie visko įprantama. Ar įmanoma sporte priprasti prie nesėkmių?

– Nežinau, kaip kiti, bet aš nesu mėgėjas pralaimėti. Nelabai gali prie to priprasti, nėra malonu. Vis tik dirbi, sportuoji, važiuoji žaisti – susirenkame laimėti, tai mūsų tikslas, tai teikia didžiausią malonumą ir mums, ir sirgaliams. Nėra lengva ir malonu pralaimėti.

– Koks žaidėjas esate po pralaimėjimo: ar užsidarote savyje ir nuo visko atsiribojate, ar stengiatės prasiblaškyti, ar analizuojate save?

– Kaip kada. Būna, atsisėdi ir įsijungi rungtynes, bet būna, kad išvykstu į Vilnių. Ten tenka išklausyti tėčio pamokslų. Tada galvoji: geriau pasiliksiu Pasvalyje, bent nereikės klausyti, bet supranti, jog tėtis gali paskambinti ir niekur nedingsiu (Juokiasi). Rungtynes stengiuosi peržiūrėti arba tą pačią dieną, arba kitą, priklauso nuo nuotaikos, nėra kažkokios stabilios reakcijos į pralaimėjimus.

– Žygimantas Skučas yra minėjęs, jog vienu metu nebesitikėjo sulaukti papildymo Pasvalyje, tačiau neseniai atvyko Randy Culpepperis – gana žinomas vardas Europos rinkoje. Kaip reagavote apie tai sužinoję ir ar jautėsi lengvas atodūsis?

– Galvojome, kad pagaliau galėsime pažaisti 5 prieš 5, turime vieną jaunesnį, kuris sportuoja su mumis, tad būname arba 9, arba 8. Jei kažkam trauma, būna, pasijuokiame, kad ruošiamės vasaros 3 prieš 3 kovoms, nes dažniausiai taip ir žaidžiame. Dabar atsirado malonumas pažaisti 5 prieš 5, susirinkome, bet prieš mačą su „Nevėžiu-Optibet“ susitraumavo Gluditis ir vėl žaidėme 4 prieš 4. Naujokas vis tiek turėtų įnešti patirties, duoti naudos, bus įdomu pamatyti – jis aukšto meistriškumo žaidėjas. Mums labai reikėjo pastiprinimo, jau galvodavome „kad tik atvažiuotų nors kažkas“.

– Kai tekdavo verstis tokiu trumpu suolu, kiek jėgų kainuodavo kiekvienas mačas?

– Nuovargis tikrai yra, viskas susideda, bet aš kai esu jaunas, man gautas šansas žaisti daugiau – vienas malonumas. Iš savo pusės, visiškai nebijojau nuovargio. Aišku, žaidimo kokybėje atsispindi, jog pervargstame, nes paleidžiame patį galą – ketvirtą kėlinį. Taip yra būtent dėl nuovargio, susikaupimo stokos. Kartais šviežio proto trūksta.

– Kaip suprantu, jums, kaip jaunam žaidėjui, toks žaidimo laikas yra labiau teigiamas dalykas, ypač, kai praeitą sezoną tik debiutavote „Betsafe-LKL“?

– Kai vasarą man sakė, kad gausiu 5–8 minutes, pasakiau: tinka, svarbu, turėsiu kur žaisti. Situacija buvo tokia. Kai dabar gaunu žaisti tiek daug, esu visiškai be priekaištų, pats esu apstulbęs, bet tokia situacija. Labai džiaugiuosi tokiu pasitikėjimu, tai – didžiausias džiaugsmas.

– Kalbėdamas apie praeitą savo sezoną Prienuose esate jį įsivertinęs prastai. Kaip manote, ar tai ir buvo priežastis, kodėl vasarą trūko pasiūlymų?

– Nežinau, gal, geriau žino tie, kas perka, gal prisidėjo ir tai, kad esu jaunas. Apie tai, kad „Labas GAS“ manęs nenorės, sužinojau likus porai dienų iki pasiruošimo pradžios. Teko ieškoti naujo klubo. Taip gavosi, kad mane į peržiūrą pakvietė „Pieno žvaigždės“ ir pasirašiau kontraktą.

– Ar nepraradote pasitikėjimo savimi, kai debiutinis sezonas nebuvo lengvas, o vasarą paskutinę minutę likote be darbo?

– Stengiuosi savęs labai negraužti. Žinau, ko noriu, ir ta linkme einu. Tokios gyvenimiškos situacijos jau nutinka. Jau buvau viską susiplanavęs, galvojau, vyksiu į Prienus, bet likus 2–3 dienoms sužinojau, kad vykti nebereikia. Tai labiau mane nustebino. Gal jei būčiau tai žinojęs po praeito sezono pabaigos, būčiau greičiau kažką radęs ir būtų buvę ramiau. Nesu supertalentas, kad gaučiau visus pasiūlymus, supratau tai. Nemaniau, kad „Betsafe-LKL“ man bus labai lengva, turėjau čia pažįstamų, atėjusių iš NKL, žinojau, jog lengva įeiti į šią rinką nebus. Jau įsitvirtinti čia sunku, o dar kai esi jaunas, nededi daug vilčių. Trūksta krepšinio supratimo ir kitų dalykų – čia kitas lygis. Viskas vyksta žingsnis po žingsnio.

– Ar jautėte, kad Manto Šerniaus pasitikėjimas jumis ir ankstesni darbo kartu metai padėjo jums gauti šansą Pasvalyje?

– Nežinau, tikriausiai. Jis žinojo, ką galiu, ko jis nori iš manęs. Aš žinojau, ko norės treneris, kas jam patinka, kas nepatinka, supratau jo sistemą, ją mokėjau, man tai buvo tik į naudą.

– Atrodytų, kad kartais turėtų apimti dvipusiai jausmai: iš vienos pusės, jums šis sezonas – didelis šansas, iš kitos – pralaimėjimų šleifas nuotaikos nekelia.

– Taip ir yra. Malonu, kad gali tiek laiko praleisti aikštelėje, gauni pasitikėjimą, lyginant su praeitu sezonu, tai tarsi šokas. Bet pralaimėjimai liūdina, graužia, visai komandai yra sunku, nes susirinkome laimėti, o ne šiaip pažaisti. Būna gėda, kai po rungtynių reikia nuleidus galvas paploti sirgaliams ir eiti į rūbinę. Tada asmeniniai pasirodymai neberūpi.

– Iš kur dar bandote įpūsti sau pasitikėjimo?

– Mūsų komanda surinkta smagi, turime gerą rūbinę. Jei vienas kitą smerktume, peiktume ir liūdėtume, gal būtų kitaip ir neturėtume, kaip užsivesti. Tik stengiesi, dirbi, bet vėl pralaimi ir pralaimi – tai nėra lengva, bet atvykome visam sezonui ir niekas neprarasta, liko pusantro rato.

– Atkrintamosios šiandien dieną jums atrodo kaip realus ar labai optimistinis tikslas?

– Aš manau, kad mums reikia jas pasiekti, turime ten būti. Komanda buvo renkama tam, kad būtų atkrintamosiose ir dar aukščiau. Dabar esame pačiame dugne, bet yra laiko, žinome, kur galime patobulėti ir laikas parodys, ar mums pavyks.