N.Petkevičius: „Niekada neturėtumėte bijoti žengti žingsnį atgal, jei tai padeda žengti du į priekį“ interviu

Rezultatyviausias praėjusio sezono Kauno rajono „Hegelmann“ klubo žaidėjas Nauris Petkevičius šią žiemą išvyko į Belgijos stipriausią lygą. 21-erių metų lietuvis pasirašė sutartį su „Royal Charleroi“ klubu ir Belgijos čempionate debiutuoti gali jau šį sekmadienį.

Lietuvos U-21 rinktinės puolėjas su „Charleroi“ klubu antrajai sezono daliai ruošėsi Turkijoje. Treniruočių metu lietuvis rodė užsispyrimą, o jam pačiam jau pavyko įmušti pirmąjį įvartį, vilkint naujosios komandos marškinėlius.

Draugiškose rungtynėse prieš Arado UTA, kurias N.Petkevičius pradėjo startinėje sudėtyje, puolėjas pasižymėjo jau aštuntą minutę ir padėjo savo komandai laimėti draugišką susitikimą rezultatu 4:1.

Apie tą įvartį, keliamus tikslus ir patį save N.Petkevičius papasakojo vietinei Belgijos spaudai interviu metu.

- Jūsų perėjimas į Šarleruą galėjo daug ką nustebinti. Kaip jis įvyko?

- Turėjau besibaigiantį kontraktą Lietuvoje ir gruodžio mėnesį turėjau 5-6 pasiūlymus. Į Šarleruą norėjau atvykti, nes per pokalbius su vadovais ir treneriu iškart pajutau, kad jie yra ambicingi ir šilti. Jie pabrėžė komandinę svarbą ir mano akimis tai buvo labai svarbu. Greitai pastebėjau, kokie mieli čia vaikinai. Man tai daug reiškia.

- Ar dėl klubo kalbėjote su Herve Koffi ar Victoru Osimhenu, su kuriais žaidėte Lilyje?

- Žinau, kad Koffi yra puikus vartininkas, todėl jei jis pasirašė sutartį su „Charleroi“, viena jau tai yra geras ženklas. Taip pat, žinoma, žinau, kad Osimhenas čia žaidė. Keletą kartų su juo treniravausi „Lille“ klube, bet akivaizdu, kad tuo metu apie jo etapą Šarlerua nekalbėjome. Žiūrėdamas vaizdo įrašus su jo įvarčiais, taip pat pastebėjau ir fanų entuziazmą. Tai tikrai geras aspektas.

- Ar per vieną savaitę su naujais komandos draugais jau pajautėte Belgijos ir Lietuvos čempionatų lygio skirtumą?

- Žinoma. Jis didžiulis. Belgijos lyga gali patekti į Top 10 Europoje, o Lietuvos čempionatas yra, tarkime, Top 50-uke. Nenoriu kritikuoti savo šalies, bet futbole ten yra didžiulis skirtumas nuo Belgijos.

- Ar „Charleroi“ lygis atitinka tai, ko tikėjotės?

- Jis yra dar aukštesnis. Čia yra labai gerų žaidėjų. Tai, kaip jie valdo kamuolį, kaip priima teisingus sprendimus... Beprotiška žaisti su tokiais vaikinais ir tai suteikia man daug patirties.

- „Charleroi“ – tai antroji jūsų patirtis už Lietuvos ribų. Pirmoji buvo „Lille“ klube du su puse metų nuo 2017 iki 2020 m.

- Kai išvykau į „Lille“, man buvo 17 metų ir man buvo sunku gyventi vienam. Palikau šeimą ir bandžiau įgyvendinti savo svajonę. Telefone mačiau nuotraukas, kuriose draugai linksminasi ir linksminasi, o aš buvau vienas savo kambaryje treniruočių bazėje. Nepasakyčiau, kad mane kamavo depresija, nes visa tai nusprendžiau paaukoti futbolui, bet tai buvo sunkus metas. Po 2,5 metų ir Covid pandemijos grįžau į Lietuvą.

- Ar tai buvo geriausias pasirinkimas tuo metu?

- Iš esmės norėjau likti užsienyje, geroje lygoje, toliau mokytis. Tačiau labiausiai man reikėjo atgauti Lilyje prarastą pasitikėjimą. Nežaidžiau su B komanda, o grįžimas į Lietuvą, reguliarus laikas aikštėje ir įvarčių skonis buvo turbūt vienas geriausių pasirinkimų trumpalaikėje perspektyvoje.

- Žingsnis atgal, kad žengtum į priekį du?

- Būtent taip. Niekada neturėtumėte bijoti žengti žingsnį atgal, jei tai jums padeda žengti du į priekį.

- Buvusiame savo klube „Hegelmann“ buvote pagrindinis žaidėjas ir pelnėte daug įvarčių. „Charleroi“ klube tokiu dar nesate ir neaišku ar tapsite. Ar nebuvo sunku priimti šį statuso pasikeitimą?

- Tai neturi prasmės. Žinoma, aš ten buvau pagrindinis puolėjas; bet „Charleroi“ noriu įrodyti, kad vieną dieną ir čia galėsiu tapti tokiu žaidėju. Kol kas esu paprastas vaikinas, dirbantis savo darbą. Turime ir kitų žaidėjų, kurie gali nešti komandą ant savo pečių.

- Kaip vyksta jūsų taktinė adaptacija? Trenerio Edwardo Stillo propaguojama sistema jums nežinoma.

- Pirmą kartą žaidžiu tokioje schemoje su trimis ar penkiais gynėjais ir be tikrų atakuojančių krašto puolėjų. Įdomu, nes dažnai spaudžiame aukštai. Tačiau kiekvienas žaidėjas nori kamuolio ir niekas nemėgsta ilgai bėgti už nugaros. Dar turiu prie viso šito prisitaikyti, prie trenerio filosofijos. Bet kuo daugiau žaisiu, tuo greičiau suprasiu, ko jis nori ir geriau žinosiu komandos draugų judesius aikštėje.

- Klube kai kurie žmonės kalba apie tavo kovinę dvasią. Iš kur jos turite?

- Tai paprasta. Jei nori pasiekti savo tikslą, turi sunkiai dirbti. Lietuvoje turime mažai puikių žaidėjų. Jei noriu būti viena iš jų, visada turiu atiduoti 100 proc. Kiekvienose rungtynėse, kiekvienoje treniruotėje, turint tikslą būti vienuoliktuke. Visgi, dar turiu tobulėti daugelyje aspektų.

- Sekmadienio draugiškose rungtynėse žaidėte dešimtu numeriu? Ar šioje sistemoje taip pat galite žaisti ataktos krašte?

- Jei treneris man pasakyti ten žaisti, tai ir žaisiu. Žaidimas dešimtu numeriu man nėra naujiena, toje pozicijoje žaidžiu ir U-21 rinktinėje. Su tokiais žaidėjais kaip Ali ar Vakounas viskas tampa lengviau.

- Ar draugiškose rungtynėse pirmą kartą savo karjeroje pasižymėtoje galva?

- Tarp profesionalų tikriausiai taip (juokiasi, - aut. pastaba). Smagu pažymėti taip anksti, vos atvykus į komandą. Tai suteikia pasitikėjimo. Vaikinui iš Lietuvos tai svajonių pradžia.

- Kokie jūsų šio sezono tikslai?

- Pirmiausia noriu, kad komanda pasiektų savo tikslus ir finišuotų tarp aštuonių stipriausių komandų ir gautų šansą žaisti Europoje. Tai būtų labai gerai. Asmeniškai aš darysiu viską, kad gaučiau kuo daugiau minučių aikštėje. Aišku, mes čia žaidžiame ne tenisą ir komandiniai tikslai visada bus aukščiau asmeninių.