Arūnas Balžekas. Lietuvos teniso virtuvė (1)

Bėga metai, statosi nauji teniso centrai, ateina į juos gražūs ir šilti žmonės. Dauguma jų iš kortų išeina pakilia nuotaika ir gavę gero ūpo. Atrodytų, ko daugiau galėtų reikėti akademijoms? Organizacijoms? Pačiai sporto šakai? Atsakymas sunkiai pasiekiamas, bet paprastas – vienybės.

Mūsų tikslas turime sukurti gražią ir šiltą atmosferą ir galiu pasakyti, kad mums sekasi. Skambės keistai, bet mes tai darome, iš esmės, be pastangų. Mes tai darome iš meilės savo darbui ir iš pagarbos mūsų bendruomenės nariams, su kuriais tapome draugais. Iš jų išgirstame įvairias gyvenimiškas problemas, o mes, jei galime ir kiek tai nuo mūsų priklauso, stengiamės jiems padėti. Tai rodo pasitikėjimą mūsų organizacija ir tai mus dar labiau stiprina iš vidaus bei skatina ieškoti dar daugiau įdomių teniso veiklų bei užsiėmimų.

Kad skambėtų paprasčiau, pateiksiu pavyzdį. Tai yra lyg paruoštas ir patiektas valgyti patiekalas, apie kurio paruošimą mes dažniausiai neturime net žalio supratimo. Mes nežinome, kas prieš tai vyko pačioje virtuvėje, mes nežinome, kokie produktai buvo naudojami, mes nežinome daug dalykų. Tiesiog mes išalkę ir mums visai skanu, ką mes valgome.

Šią analogiją laisvai galima pritaikyti Lietuvos teniso virtuvėje, nes, pasigilinus į ją, darosi šlykštu. Vien purvas, vien intrigos ir vien apkalbėjimai. Nesuprantu tik to, ar nuo tokių dalykų žmonės tampa sotesni ir tai jiems padeda tobulėti? Negi jie jaučiasi kažkuo pranašesni už kitus, apšmeiždami savo kolegas, net jei tie kolegos ne iš tos pačios didžios akademijos?

Šį tekstą padiktavo pastarųjų kelių savaičių asmeniniai išgyvenimai. Į akademiją ateinantys nauji žmonės pokalbį pradeda nuo klausimų: ar nebus problemų dėl atsiskaitymo? Ar nebūsime apgauti? Pradėjus gilintis, labai greitai paaiškėja, iš kur tie klausimai kyla. Net jai kažkam nepatinka, galiu labai atsakingai pareikšti, kad akademija nėra skolinga nei vieno cento nei vienam žmogui ir nei vienai organizacijai. O jei yra kitaip – laukiu skambučio.

Matyt, santykiai, kaip ir visur, nebūna tik lengvi ir rožėmis kloti. Reikia mokėti ir prisiderinti, ir nusileisti, ir kur reikia pareikalauti. Auksinė patarlė – „Geras geru arba kaip šauksi taip atsilieps“.

Apskritai, kalbant apie Balžeko teniso akademiją, mes džiaugiamės kaip augame, džiaugiamės, kai matome besišypsančius žmonės. Taip, mes darome klaidų atsirinkinėjant trenerius, žmones į organizaciją, bet vadovaujamės taisykle, kad neklysta tik tas, kas nieko nedaro.

Šlykščiausia yra tai, kad nepavykus rasti susidirbimo su trumpalaikiais, pro šalį einančiais treneriais, jie išneša krūvą šiukšlių, kurios yra tik jų galvoje, vedamos kažkokio pykčio, pavydo, pagiežos, egoistiškumo.

Blogiausia, kad tokiu būdu tie žmonės bando užkirsti kelią tobulėti kitiems jauniems žmonėms, kurie nori jungtis prie mūsų bendruomenės, mūsų BTA kolektyvo šeimos. Gaila, kad vedami savo egoistiškų savanaudiškų ir nešvarių minčių, jie skaldo Lietuvos tenisą, skaldo teniso bendruomenę, įneša nešvarų žaidimą į mūsų gražią sporto šaką.

Per daug susiskaldymo ir per daug nereikalingų ambicijų. Esu tikras, kad Lietuvos tenisas augtų sparčiau, turėtume daugiau motyvuotų vaikų bei laimingų tėvų, jei visi dirbtų išvien. Tereikia, kad sistema natūralia atranka išmestų kenkėjus ir tuos kurie nuodija Lietuvos tenisą.

Turbūt esate girdėję istorijų, kai ateina žmogus į darbą, prisiima įsipareigojimus ir atsakomybes, tačiau kai nesigauna, pradeda kaltinti kitus. Nesinori suabsoliutinti žmonių, tačiau netrūksta tokių, kurie gražiai kalba, daug žada, bet net minimaliai negali išpildyti tų pažadų. Kas seka toliau? Pykčiai ir panašūs dalykai.

Laimei, netrūksta tokių trenerių, kurie yra atsakingi ir mylintys savo profesiją, kurie priima ir atsakingai gyvena su savo įsipareigojimais ir atsakomybėmis. Pagarba tokiems žmonėms, kurie yra savo srities profesionalai. Mūsų teniso akademija linki pačių gražiausių metų, aktyvių metų, proveržio ir vienybės metų. Mūsų sporto šakai tenisui to labai reikia.