Savo vietą futsale atradęs A.Juchno: „Futbolą mylėti sunku, bet malonu“ (3)
Artūras Juchno | Instagram.com nuotr
„Galime pradėti nuo to, kad prieš penkerius metus viename interviu minėjau, jog savęs salės futbole nematau. Keista, bet dabar esu laimingas, kad tuomet klydau“, – nusijuokė pokalbio su sportas.lt pradžioje Lietuvos futsalo rinktinės žaidėjas Artūras Juchno.
O ir ta meilė futsalui smogė visiškai netikėtai.
„2016-18 metais turėjau puikią galimybę išmėginti legionieriaus duoną Norvegijos žemesnėse lygose, – pradėjo pasakojimą futbolininkas. – Po pasibaigusių pirmenybių salės futbolas buvo tik tam, kad palaikyčiau fizinę formą. Jokių minčių, kad tai taps mano gyvenimu, net neturėjau. Viskas greitai pasikeitė. Po paskutinio sezono Norvegijoje nesulaukiau jokių pasiūlymų – nei užsienyje, nei Lietuvoje“.
O 2019-aisiais futbolininkas sulaukė „Kauno Žalgirio“ dabartinio sporto direktoriaus Guilherme Ferreira skambučio.
„Jis pakvietė mane į komandą prieš pat „Čempionų lygos“ kovas“, – dėstė A.Juchno. – Buvau sužavėtas vien mintimis, kad turėsiu galimybę žaisti prieš „Barceloną“, „FK Tyumen“, „MFK Ayat“. Iki šiol esu dėkingas Guilherme’ui ir, žinoma, Dariui Gurskiui. Jie manimi patikėjo. Taip ir prasidėjo mano kelionė su salės futbolu. Labai greitai atsirado motyvacija ir noras pasiekti savo tikslų šioje sporto šakoje. O papildoma motyvacija, aišku, buvo pasaulio čempionatas“.
Paklausite Artūro apie futsalo magiją?
Jis tik nusijuokia: „Priimami greitesni sprendimai nei futbole, žaidėjų technika, mąstymas. Man asmeniškai labai patinka, kad kiekviena komanda turi skirtingus derinius prie išėjimų iš vartų, kampinių ar užribių… Ir viskas taip greitai vyksta, kad aikštelėje miegoti tikrai negalima“.
Aptemdė skandalas
„Dužusios laimingo vaiko svajonės, dėl asmeninių priežasčių palikta Lietuvos salės futbolo rinktinė prieš varžybas su Kosta Rika. Buvo garbė ir didelė atsakomybė žaisti už Lietuvą. Kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia. Ačiū ir sudie, salės futbole“, – „Instagram’e“ parašė futbolininkas prieš pat pasaulio čempionato rungtynes su Kosta Rika.
Šis įrašas sukėlė nemažai diskusijų – buvo skelbiama, kad 31-ų A.Juchno pasitraukė iš rinktinės dėl asmeninių priežasčių.
„Daugelis gali mane teisti, gali pykti dėl tokio sprendimo, bet tada kitaip pasielgti negalėjau, – sportas.lt prabilo futbolininkas. – Žaidėjai, treneris gali sakyti, kad nebuvo jokio konflikto, tačiau geriausiai situaciją žino tik du žmonės – treneris Jevgenijus Ryvkinas ir aš! Daug nesutarimų, pykčių buvo nuo pat pradžių, kai J.Ryvkinas tapo rinktinės treneriu“.
A.Juchno labai gerai pamena, kaip atsisakė kvietimo į rinktinę varžyboms su Kirgizija ir Gruzija.
„Rungtynės su Kirgizija? Po jų buvo nemažai trenerio konfliktų su žaidėjais, iš rinktinės buvo išvaryti net keli, – dėstė A.Juchno. – Gruzija? Oficialia priežastimi, kodėl neatvykau, buvo įvardinta trauma, o tiesa tame, kad aš nenorėjau būti rinktinėje, kurią treniruoja J.Ryvkinas. O 2019-aisiais į Lietuvą atvyko treneris Kirill Krasij. Jei ne šis specialistas, manau, kad iš rinktinės būčiau pasitraukęs kur kas anksčiau. Kiekvieną kartą, kai atvažiuodavau į rinktinės stovyklas, jis mane palaikė ir žinojo, jog turiu nesutarimų su J.Ryvkinu. Su K.Krasij turėjome du puikius sezonus „Kauno Žalgiryje“ – laimėjome viską, kas tik buvo įmanoma. Apie šį specialistą galiu atsiliepti tik geriausiais žodžiais. Bet grįžkime prie mano sprendimo per pasaulio čempionatą…“
A.Juchno padarė pauzę, prieš sugrįždamas mintimis į visą Lietuvos žiniasklaidą apskriejusią žinutę.
„Mano sprendimas buvo paremtas tik emocijomis – puoliau į depresiją“, – pradėjo jis.
Nevaldoma emocijų banga, pasirodo, smogė po rungtynių su Kazachstano futbolininkais.
„Rūbinėje treneris negailėjo man kritikos, gavau pylos prieš visą komandą... Tuo susirinkimas ir baigėsi. Tai buvo pradžia. Kitą dieną per susirinkimą treneris vėl pusę laiko išnaudojo kritikuojant mane dėl nebūtų dalykų – buvau apkaltintas, kad nepadėkojau žiūrovams, nedariau tempimo pratimų po rungtynių. Ir jam nepatiko mano „Facebook’o“ įrašas. Tokie kaltinimai atrodė labai juokingi. Lyg ir gyvename XXI a., tačiau kai kurie žmonės gyvena praeityje“, – traukė pečiais A.Juchno.
Tuomet sekė dar dvi dienos pasirengimo rungtynėms.
„Treniruotėse pasijaučiau nereikalingas komandai – nebuvo jokio bendravimo tarp manęs ir trenerių. O po paskutinės treniruotės tiesiog buvo sunku tvardyti emocijas. Mintys buvo tik apie kelionę namo. Galiausiai, grįžęs į viešbučio kambarį, nusprendžiau pasakyti apie savo išvažiavimą komandos administratoriui ir treneriui, – sakė futbolininkas. – Su J.Ryvkinu pokalbis buvo trumpas. Pasakiau, kad savo noru išvažiuoju namo ir daugiau nenoriu dalyvauti jo kuriamame cirke. Treneris nestabdė, nebandė perkalbėti, o tik užsidarė savo kambaryje. O juokingiausia, tą patį vakarą jis mane užblokavo „Facebook’e“. Susidėjau daiktus ir išvažiavau, nesulaukęs komandos vakarienės. Žinau, kad kitiems žaidėjams net nebuvo pasakyta, kur dingau. O aš ir pats neturėjau jėgų visko aiškinti. Tik norėjau grįžti namo ir nusiraminti. Tokia ši istorija iš mano pusės“.
Sugrįžimas
Nors sportininkas žinutėje skelbė atsisveikinantis su salės futbolu, tačiau jau po mėnesio buvo pranešta, kad A.Juchno karjerą tęs Italijos „Serie A“ „Syn-Bios Petrarca“ ekipoje.
„Prieš pasaulio čempionatą atsisakiau Estijos bei Latvijos komandų pasiūlymų, nesusitariau su „Kauno Žalgiriu“... Netgi po pasaulio čempionato turėjau pasiūlymų iš Lietuvos komandų, bet ir jų atsisakiau. Tikrai buvau nusprendęs baigti karjerą“, – sakė A.Juchno.
Tačiau čia visiškai netikėtai atsirado pasiūlymas iš Italijos aukščiausioje lygoje rungtyniaujančios komandos.
„Pasikalbėjau su šeima. Nusprendėme, kad reikia dar kartą pabandyti, – nusišypsojo futbolininkas. – Italai pasiūlė 2 sezonų sutartį. Tokio pasiūlymo atsisakyti negalėjau. Bet kuris futbolo žaidėjas nesvarstydamas sutiktų priimti tokį pasiūlymą. Tai reiškė, kad dar ne laikas kabinti sportbačius ant vinies“.
Netrukus įvyko ir A.Juchno sugrįžimas į Lietuvos rinktinę, kuri gruodį, jau vadovaujama trenerio iš Brazilijo Dentinho, triumfavo Baltijos futsal taurės turnyre.
„Apie trenerį – tik geriausi žodžiai. Treneris, kuris pats žaidė futsalą gerame lygyje – tai, ko reikia žaidėjams, – teigė A.Juchno. – Dentinho – labai pozityvus ir protingas žmogus, nusimanantis ir galintis padėti Lietuvos salės futbolui. Dabar atsirado daugiau laisvės žaidėjams. Prie J.Ryvkino to nebuvo. Mane labai pozityviai nuteikė treniruotės, kurios buvo suplanuotos iš anksto, nes J.Ryvkinas savo treniruotes planuodavo rūbinėje arba ekspromtu kažką sugalvodavo“.
Pasak A.Juchno, dabar žaidėjams buvo suprantama, kokį žaidimo braižą nori pasiūlyti Dentinho. „O ir pačiose rungtynėse matėsi, kad tasai braižas pasiteisino... Kaip mane pasitiko komanda? Dauguma žaidėjų, kurie žaidė pasaulio čempionate, pyko ant manęs. Pradžia buvo sunki, kartais tasai pyktis jautėsi treniruotėse, bet, manau, pergalė Baltijos taurės turnyre mus suvienijo. Tiesą pasakius, buvo labai smagi kelionė namo į Lietuvą – išsišnekėjome, pašventėme ir, tikiuosi, kad ateityje sugebėsime Lietuvai padovanoti dar daugiau pergalių“.
Skaudžiausias pokalbis
Galima drąsiai sakyti, kad tai, apie ką kalbėjome nebuvo nemaloniausia A.Juchno karjeroje.
Futbolininkas itin susimąstė išgirdęs klausimą apie didžiausias klaidas karjeroje: „Bet laiko juk jau neatsuksime, ar ne?“
Deja.
„Prisimenu vieną istoriją, kuomet reikėjo pasielgti kitaip, – pradėjo A.Juchno ir nukėlė mus į 2014-uosius, kuomet neradęs bendros kalbos su treneriais atsisveikino su Gargždų „Banga“.
„Treniravausi su Trakų ekipa, kurią treniravo Edgaras Jankauskas. Pagal visas taisykles reikėjo laukti vasaros žaidėjų perėjimo lango, kad komanda galėtų mane registruoti. Sulaukiau pasiūlymo vykti į Mogiliovo „Dnepr“ peržiūrą. Iki vasaros, pamenu, dar buvo likę 2 mėnesiai, – prisiminė A.Juchno. – Nusprendžiau atsisakyti Trakų pasiūlymo ir išvažiavau į Baltarusiją“.
Per 2 mėnesius lietuvis įtikino „Dnepr“ trenerius esantis vertas vietos komandoje.
„Reikėjo atlikti medicininę patikrą. Atlikus visus reikiamus tyrimus man nebuvo leista sportuoti dėl įžvelgtų širdies problemų, – prisipažino futbolininkas. – Klubo vadovai nusprendė viską patikrinti kitoje klinikoje, kurioje buvo pareikšta, kad galiu sportuoti. Tikėjau ir džiaugiausi, kad pagaliau pasirašysiu sutartį“.
Deja.
Klubo gydytojas pareiškė, kad pasitaręs su medikai nutarė, jog su A.Juchno negalima pasirašinėti sutarties.
„Geriausia būtų baigti futbolo karjerą, tau žaisti profesionaliai negalima“, – tarė tada „Dnepr“ gydytojas.
„Tai skaudžiausias pokalbis per visą mano karjerą. Gydytojo išsakyti žodžiai dar ilgai mane kankino. Po šios kelionės baigėsi mano profesionali futbolininko karjera didžiajame futbole. Turbūt, tada reikėjo priimti kitokį sprendimą, neskubėti... Bet kalbant apie tuos sprendimus. Manau, kad kitokį būčiau priėmęs ir per pasaulio čempionatą, jei būčiau nusiraminęs“, – nusijuokė futbolininkas. – Sveikata? Lietuvoje jokių problemų niekas nerado ir iki šiol jokių sutrikimų neturiu“.
Ateis diena...
Už futbolui įskiepytą meilę A.Juchno yra dėkingas mamai ir tėčiui bei pirmajam savo treneriui Nikolajui Pupkinui.
„Jeigu ne jų parodyta meilė, rūpestis ir kantrybė, turbūt, nebūtų ir mano meilės futbolui, – sakė futbolininkas. – Mano svajonė vaikystėje buvo tiesiog žaisti futbolą. Tikrai negalvojau, kad atsidursiu Italijoje, sudalyvausiu pasaulio čempionate. Vaikystėje futbolo kamuolys visada būdavo su manimi – ir mokykloje atrasdavome laiko paspardyti, ir po pamokų žaisdavome, treniruotės, „Žalgirio“ rungtynių stebėjimas stadione... Per kiekvieną šventę, kiekvieną gimtadienį norėjau tik dovanų, susijusių su futbolu. Taip ir užaugo meilė futbolui. Be to, futbolas ne tik atskleidė mano charakterį, bet ir leido surasti puikius draugus“.
Sulaukęs klausimo, apie ką dabar svajoja, A.Juchno atviras: „Mėgautis kiekviena treniruote, kiekviena suteikta minute rungtynėse“.
„Norėčiau padėti Lietuvos rinktinei pasiekti daugiau pergalių ir Italijos klubui iškovoti trofėjų. Noriu išsilaikyti aukštame lygyje kuo įmanoma ilgiau ir negalvoti apie karjeros pabaigą. Ai, ir dar svajoju, kad pasaulyje būtų taika“, – sakė futbolininkas.
Ir kitiems, pradėjusiems eiti futbolo keliu, A.Juchno norėtų palinkėti atrasti džiaugsmą pačiame procese. „Nes reikės daug dirbti vienam ir papildomai, kai niekas nebus šalia, niekas neįvertins tavo pastangų, neplos tau ir negirs už papildomą darbą. Niekada neužmirškite savo svajonių. Mylėti futbolą yra sunku, bet malonu. Aš tikiu, kad ateis diena, kai Lietuvos futbolas džiugins gerais rezultatais. Labai tikiuosi, kad ateis diena, kai šalies futbole atsiras talentų, į kuriuos vaikai žiūrės kaip į savo herojus. Tik norint tai pasiekti reikia stipriai dirbti žaidėjams, treneriams ir Lietuvos futbolo vadovams. Kiekvienam palinkėsiu atrasti savo vietą futbole. Mylėkite ir gyvenkite futbolu“, – mirktelėjo akimi A.Juchno.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
