M.Liužinaitė: „Gera gynėja turėtų kvėpuoti tuo, kuo kvėpuoja visa komanda“

2022.01.05 10:44
Milda Liužinaitė (kair.) | Organizatorių nuotr.

Milda Liužinaitė (kair.) | Organizatorių nuotr.

 Geriausios praėjusių metų „Spark Energy“ moterų A lygos gynėjos vardą gavo „Kauno Žalgirio“ ir Lietuvos moterų rinktinės kapitonė Milda Liužinaitė.

Tokį titulą žalgirietė gauna trečius metus iš eilės.

– Kaip apibūdintumėte praėjusį sezoną?

– Manau, kad šis sezonas buvo vienas iš labiausiai intriguojančių, nes dėl trečios vietos kova vyko iki paskutinių rungtynių. Buvo tikrai labai įdomus ir gana konkurencingas sezonas palyginus su praeitais metais.

Šiais metais su „Kauno Žalgirio“ komanda kėlėme tikslą sugrįžti į antrąją vietą. Vis tik šiemet turėjome daug pasikeitimų pačiame klube, daug chaoso, tai turbūt tas pakišo koją. Keitėsi mūsų vyriausiasis treneris, kai kas keitėsi ir klubo viduje, dėl to sezonas nebuvo labai tolygus. Taip pat traumos – labai trūko mūsų pagrindinių žaidėjų, pagrindinės puolėjos Kamilės Vaičiulaitytės, pagrindinės centro saugės. Sakyčiau, kad šiais metais trūko žaidėjų pilnos komplektacijos, jog įgyvendintume keltą tikslą.

– Geriausia sezono gynėja tampate jau ne pirmus metus. Ar tikėjotės tokio titulo ir šįkart?

– Nesitikėjau, nes yra labai gerų gynėjų ir iš kitų komandų. Tikėjau, kad galiu būti tarp tų trijų kandidačių, bet negalvojau, kad laimėsiu. Turbūt niekada negalvoju, kad gausiu tokį įvertinimą, nes tie asmeniniai titulai man nėra prioritetas. Bet, aišku, laimėti labai smagu – juk gauni kitų žmonių pripažinimą.

– Kuo turi pasižymėti gera gynėja?

– Ji turi suprasti visos komandos žaidimą – viena žaidėja tikrai neapsigins. Gera gynėja turėtų kvėpuoti tuo, kuo kvėpuoja visa komanda. Ginamės visos, tik tiek, kad galbūt kai kurios pasižymi geresniu žaidimo skaitymu. Bet pagrindinis dalykas – tai dirbti kartu su komanda, o ne individualiai, pagal savo sprendimus.

– Kas jus labiausiai skatina likti „Kauno Žalgiryje“?

– Pirmas dalykas, tai komanda – ji kaip šeima. Mūsų komanda labai draugiška, labai vieninga ir mes, žaidėjos, esame ne tik komandos draugės, bet ir draugės gyvenime. Jau turbūt 15 metų žaidžiame kartu, bendraujame, susitinkame ne tik aikštelėje. Tad viena iš pagrindinių priežasčių, kuri mane čia laiko, tai futbolo šeima, mano šeima ir draugai.

Kitas dalykas – galbūt nespėjau į traukinį, kai po studijų galėjau išvažiuoti. Tuo metu nebuvo labai didelių galimybių ar pasiūlymų, todėl pradėjau dirbti federacijoje ir pradėjau galvoti apie šiek tiek kitokias karjeros galimybes. Dabar gaunu pasiūlymų vykti į kitus klubus, bet jau sunkiau išvažiuoti – kelis metus kūriausi gyvenimą čia, todėl labai sunku viską mesti. Tad atsirado kryžkelė – ar dar žaisti kaip profesionaliai futbolininkei kažkur kitur, ar jau po truputį galvoti, ką galėčiau atiduoti Lietuvos moterų futbolui ir kaip reikėtų kelti jo lygį. Tad šiuo metu esu tokioje minimalioje nežinomybėje, ką toliau daryti.

– Kapitonės raištis – tik formalumas ar vis tik atsakomybė?

– Ir formalumas, ir atsakomybė. Formalumas tuo, kad bet kuriuo atveju turi būti komandos kapitonė, ji turi išvesti komandą į aikštelę, traukti burtus ar dalyvauti spaudos konferencijose. Bet kartu tai yra ir atsakomybė, nes tu vis tiek esi tas žmogus, kuris ištransliuoja tai, ką nori komanda pasakyti spaudai, treneriams, valdžiai. Sakyčiau, kad abu dalykai.

– Kuo ypatinga Lietuvos moterų rinktinė?

– Ypatinga tuo, kad ji yra labai emocionali, bet iš gerosios pusės. Mūsų ryšys moterų rinktinėje yra labai stiprus, viena kitą daugeliu atžvilgiu suprantame. Vyrų futbolas labiau paremtas darbu, sportu, galbūt kažkas individualiai siekia rezultatų ar jaučia didelę konkurenciją komandoje. O moterų rinktinėje viena kitą labai palaikome, vyrauja šeimyniškas ryšys. Turime ir mamų, kurios atstovauja moterų rinktinę. Kadangi jų dukrelės dar mažos, tai jos jas pasiima į rinktinės stovyklas. Jaučiasi pasitikėjimas ir šeimyniškumas, komandiškumas.

Kad ir kokie rezultatai belydėtų mus, stengiamės išlikti pozityvios, palaikyti viena kitą ir judėti į priekį. Kol kas žaisti su elitinėmis komandomis sunku, bet mes suprantame realią situaciją ir žinome – jeigu nieko nedarysime, geriau nebus. Mes visos stengiamės atsiduoti save, kad moterų futbolas šiek tiek kiltų ir tie rezultatai būtų šiek tiek geresni.

– Kuo jus žavi futbolas?

– Emocija. Kai kurie pasakytų, kad 22 žmonės vaikosi kamuolį 90 minučių ir tai yra neįdomu. Bet jeigu žinai futbolą, kiek daug kovos, kiek daug charakterių iš kiekvieno žaidėjo gali pamatyti ir kiek daug taktinių elementų gali pastebėti. Futbolas žavus tuo, kad komanda ir kiekviena žaidėja individualiai gali parodyti kažką gražaus – kovingumą, komandiškumą...

– Iš kur semiatės motyvacijos?

– Dalis iš savęs, nes jei pats nemoki savęs motyvuoti, tai kaip gali motyvuoti kitus. Mano motyvacija yra noras, kad ateities futbolininkės (ar esamos futbolininkės) turėtų didesnes galimybes negu turėjau aš. Noriu suteikti kuo geresnes sąlygas žaidėjoms, kad jos galėtų galvoti tik apie futbolą ir žinotų, kad tai nėra tik hobis – kad galima gyventi ir kvėpuoti tuo.

Mano motyvacija ir vidinė, ir išorinė – noriu, kad kiti pajaustų, ką reiškia futbolas iš tikrųjų.

DISKUSIJA
Visi
Registruoti
Anoniminiai
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų