S.Mikoliūnas: „Sutarties dar neturiu, bet noro žaisti – daug“

2021.12.13 16:38
Saulius Mikoliūnas | Elvio Žaidario nuotr.

Saulius Mikoliūnas | Elvio Žaidario nuotr.

Vilniaus „Žalgirio“ komandos kapitonas Saulius Mikoliūnas ir kitą sezoną turėtų apsivilkti žaliai baltą aprangą, kuri šiemet jam garantavo antrąjį iš eilės čempiono titulą. Nors 37-erių gynėjas parašo po nauja sutartimi dar nepadėjo, tačiau žodinis susitarimas tarp futbolininko ir klubo vadovybės yra.

„Sutarties dar neturiu, bet noro žaisti – daug. Aišku, niekas kaip susiklostys aplinkybės, nežino niekas“, - tinklalaidės „FutbolasLT“ rubrikoje „Aštrus pokalbis“ kalbėjo S.Mikoliūnas.

Sauliau, ar gali būti, kad jau galvoji, kaip suderinti žaidimą ir treniravimą?

Kol dar žaidžiu, tai ir noriu dar pažaisti. Ateis metas, gal kibsiu ir į trenerio duoną. Jau turiu B licenciją, reikės toliau kelti kvalifikaciją. Kai matysiu, kad karjera tikrai artėja prie pabaigos, tuomet koncentruosiuos labiau į trenerio darbą.

Grįžkime į 2015 metus. Buvo tokios Lietuvos rinktinės legendinės rungtynės su San Marinu, kur likus dienai iki pačių rungtynių, dar treniravaisi su pagrindine sudėtimi, bet kitą dieną tavęs neišleido į starto sudėtį, o nuo to laiko ilgai nebekvietė į rinktinę. Kas tada nutiko?

Labai giliai kapstotės, aš jau pamiršau kas buvo ir kaip buvo. Nežinau tų visų niuansų, reikėtų gal Igorio (Pankratjevo) paklausti, jis gal daugiau pakomentuotų tą situaciją. Man asmeniškai niekas ten labai nieko neaiškino – gal jų netenkinio mano forma, gal kitiems norėjo duot šansą. Nežinau.

Kaip manai, kada kas nors pagerins tavo rekordą pagal sužaistų rungtynių skaičių rinktinėje?

Tikiuosi, kad kažkada kas nors pagerins. Mano paties tikslas – pasiekti šimtą rungtynių rinktinėje, kad galėčiau su ramia sąžine pasakyti ačiū ir išeiti.

Šiais metais ir turėjo būti tas šimtas. Ar pačiam nebuvo skaudus smūgis ta trauma Alytuje?

Taip, žinoma, apmaudu. Tikėjausi šiais metais tą skaičių pasiekti, bet juk čia futbolas. Be traumų niekas neapsieina ir to nesuplanuosi. Atsitiko ta trauma, aišku nusiminiau, bet visada sakau, jeigu atsitiko, reiškia taip turėjo būti.

Valdas Ivanauskas kvietė tave į rinktinės paskutinį langą, bet galiausiai į rinktinę neišvykai. Kas nutiko?

Valdas į mane žiūri ne tik iš žaidybinės pusės, bet taip pat dėl mikroklimato komandoje ir kaip į patyrusį žaidėją. Jo manymu, tikriausiai aš galėčiau ne tik aikštėje, bet ir rūbinėje užvesti komandą psichologiškai.

Pamatėme, kad man dar buvo per anksti. Rungtynėse su „Kauno Žalgiriu“ pradėjau startinėje sudėtyje ir antrą minutę man atsinaujino ta trauma. Rungtynes žaidžiau per skausmus, nes buvo gėda antrą minutę prašyti keitimo.

Grįžkime dar labiau į tavo jaunystę, kai atstovaudamas Lietuvai Škotijoje sugebėjai apgauti teisėją ir lietuviams uždirbti 11 metrų baudinį. Teko girdėti, kad po to gyventi Škotijoje nebuvo taip paprasta..

O taip.. Ne tik žmonės, bet ir žurnalistai gatvėje, mieste primindavo man tai. Sutikus „Hibs“ ekipos fanus, pamatydavau rankos gestą, kuris reiškia daivinimą. Škotijoje kita kultūra, ten visi futbolą mėgsta, juo gyvena, todėl teko su tuo susigyventi, o laikui bėgant, tai užsimiršo. Gerai, kad „Hearts“ fanai nuo pat pradžių labai palaikė, todėl buvo daug lengviau ištverti.

Esi nemažai pakeliavęs. Kur buvo sunkiausia atkarpa: Škotijoje, Ukrainoje?

Sunkiausias periodas tikriausia buvo Škotijoje. Po to aptarto įvykio užsiauginau storą odą ir psichologiškai buvau daug tvirtesnis. Aišku, ir Sevastopolyje buvo nemaloni situacija, kur pasikeitūs valdžiai ir prasidėjus kariniams dalykams, teko susidurti su psichologiniu spaudimu. Nuvau neįleistas treniruotis su pirma komanda. Buvo reikalaujama, kad atvykčiau kaip eilinis darbuotojas, prisistatyčiau 8:00 valandą ir būčiau iki 17:00. Buvo bandoma savo metodais paveikti mane, bet su tuo buvo daug lengviau, kadangi jau buvau psichologiškai pasiruošęs.

Po rungtynių su „Panevėžiu įsiminė didžiulės emocijos, kai šventėte čempiono titulą. Stebint iš šalies atrodė, kad jums viskas sezono eigoje taip paprastai ėjosi, tad kas iššaukė tokias emocijas?

Net kai atrodo, kad viskas paprasta, nėra taip paprasta. Buvome sunkioje duobėje – psichologiškai, sakyčiau – ties kritine riba. Kaip žinome, pagal dabartinį UEFA formatą, ypač svarbu yra tapti čempionais. Gerai, kad su komanda susiėmėme, atradome tą ramybę, Mantas Kuklys pagavo gerą formą, padėjo komandai sustyguoti ramesnį žaidimą, pagavome pergalių kelią ir tada mus sustabdyti buvo sunku. Kadangi kiekvienas trofėjus yra labai svarbus, komandai tikrai norėjosi parodyti, kokį nuostabų darbą atliko visi ir kad tokius laimėjimus reikia taip švęsti ir paminėti.

Po pralaimėjimo „Sūduvai“ pirmajame rate, nueidamas šaukei varžovams, kad jie dar nėra čempionai. Ar tuo metu buvai tikras, kad pabaigoje džiaugsitės jūs?

Galvojau, kad dar per anksti ir niekas taip nesielgia. Ką jie padarė, per savo ilgą karjerą nebuvau su tuo susiduręs. Man buvo keista, kad jie šitaip šventė tą pergalę parodydami mums nepagarbą. Tai buvo papildoma motyvacija įrodyti, kad tai ne pabaiga ir parodyti kaip reikia švęsti, kai turi kažką ką gali kelti į viršų. Tada reikia švęsti.

---

Visas interviu su S.Mikoliūnu tinklalaidėje „FutbolasLT“:

info@sportas.lt

Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.

DISKUSIJA
Visi
Registruoti
Anoniminiai
Skelbti
Rodyti daugiau komentarų