FK „Ataka“ pradėjo norvegišką futbolo savanorystės modelį taikyti Lietuvoje – praeiviai net stabteli matydami neįprastą vaizdą (4)

 Ambicingą tikslą – sukurti tėvų savanoryste grįstą vaikų futbolo treniruočių modelį – išsikėlęs sostinės futbolo klubas „Ataka“ parsivežė Skandinavijos partnerių žinių, nuo ko pradėti diegti savanorystės modelį Lietuvoje. Remdamiesi Norvegijos (Oslo) futbolo klubo KFUM-Kameratene pavyzdžiu, lietuviai jau sėkmingai atsirinko ir įveiklina pirmuosius tėvus–savanorius.

„Norime įdiegti sisteminę futbolo savanorystę „Atakos“ veikloje ir šį rudenį Norvegijoje iš partnerių gavome konkrečių žinių: kaip atrenkami ir įtraukiami savanoriai, kokie reikalavimai jiems keliami, kaip jie turi elgtis, kaip tėvai yra apmokomi būti savanoriais ir Lyderiais futbolo veikloje ir kaip jie gali maksimaliai prisidėti prie galutinio rezultato“, – užsidegęs kalba „Atakos“ techninis direktorius Aivaras Meškinis.

Sporto lyderiai

Didžiausią įspūdį jam padarė ilgametės savanorystės tradicijos Norvegijoje ir susiformavęs atitinkamas žmonių mentalitetas. „Skandinaviškas bendruomeniškas žmonių mentalitetas jiems sako, kad kiekvienas žmogus privalo kažką duoti savo šaliai. Todėl tėvams atvedus vaiką į futbolo veiklą, jie nori būti tais savanoriais, nori daugiau duoti savo vaikams, šaliai, bendruomenei“, - dalinasi A. Meškinis.

Tėvai–savanoriai Norvegijoje vadinami sporto lyderiais. Jie yra pavyzdys vaikams ir kitiems tėvams, bendruomenės gyventojams.

Aivaras Meškinis | Organizatorių nuotr.

„Prisižiūrėjome įspūdingų pavyzdžių Norvegijoje. Pavyzdžiui, vaikas lanko futbolą darželyje ir jo grupėje savanoriauja ne tik mama ir tėtis, bet ir senelis. Norvegų programoje yra laisvos galimybės prisijungti bet kam – kaimynui, draugui, seneliui, pusbroliui, bet kuriam žmogui, kuris nori būti savanoriu futbolo treniruotėse ir jam tai leidžia galimybės“, - pasakoja A. Meškinis.

Pagal kokius kriterijus atsirenka savanorius?

Futbolo savanorių atranka prasideda nuo paprasto dalyko – tėvų stebėjimo.

„Futbolo treneriai stebi tėvų elgesį: kaip tu atvedi vaiką, kaip elgiesi stebėdamas jo treniruotes, kaip bendrauji su vaiku, kiek laiko su juo praleidi. Ir žiūrima plačiau – koks tavo laisvalaikis, kuo užsiimi“, - pasakoja A. Meškinis.

„FK Atakos“ trenerių stažuotė Norvegijoje | Organizatorių nuotr.

Svarbiausias atrankos kriterijus – ramios žmogaus savybės. A. Meškinis stebėjo, kaip elgiasi kolegos norvegai: kas uždavus klausimą „kas nori treniruoti?“ pirmieji kelia rankas ir siūlosi tai daryti, dažniausiai tai reiškia, kad jie gal būt nėra labai tinkami būti savanoriais darbui su vaikais.

„Nes jeigu jis pirmas kelia ranką, vadinasi, žmogus orientuotas į greitą rezultatą. Todėl tokius žmones patyrę kolegos norvegai nukreipia į kitus darbus: valyti sniegą, prižiūrėti tvarką, patiekti maistą, rūpintis teritorija, stumdyti vartus – įvairūs darbai su aiškiu rezultatu, nesusiję su vaikų ugdymu“, - komentuoja A. Meškinis.

Rezultatų siekia nespausdami vaiko

Kadangi A. Meškinis yra futbolo techninis direktorius, atsakingas už metodikas, kaip pasiekti gero rezultato, tai stažuodamasis Norvegijoje aiškinosi ir kaip tėvai–savanoriai prisideda prie to galutinio rezultato – laimėti futbolo varžybas.

„Savanorių tėvelių meistrystė tame ir yra – sudaryti vaikui laisvę kurti ir pasiekti rezultatą nespaudžiant vaiko. Vaikai savaime yra kūrybingi ir turėdami laisvę bei palaikymą jie daug geriau atskleidžia savo talentą, negu tais atvejais, kai treneris jį spaudžia ir reikalauja rezultato. Tą ir stebėjome Norvegijoje: tėvelis-savanoris žino instrukciją, kuri vadinasi „laisvė kurti“ ir sudaro sąlygas vaikui daryti tai, kas jam patinka, kartoti tai daugybę kartų, negalvojant, kad jam kažkas liepia atlikti konkretų uždavinį. Vaikas iš savo pasąmonės, iš to, ką yra matęs ir nori sukurti, atneša dar geresnį rezultatą“, - įsitikinęs A. Meškinis.

„FK Atakos“ partnerių klubas „KFUM-Kameratene“ | Organizatorių nuotr.

Taigi, Norvegijoje futbolo ugdymo sistema paremta savanorių sugebėjimu įtraukti vaikus į procesą, kad jie net negalvotų, jog šiuo metu mokosi konkretaus dalyko. To mokoma futbolo savanorių kursuose.

„Savanoriai laikosi licencijas – UEFA A, B ir kitas, patys ieško žinių, kaip sudominti vaiką per žaidimą. Savanoris žino savo pareigą – aš turiu taip pateikti uždavinį, kad vaikui būtų įdomu“, - dalinasi A. Meškinis.

Kuo daugiau savanorių – tuo daugiau dėmesio kiekvienas vaikas gauna ir tuo mažiau šansų, kad treniruotės metu jis nuklys į šoną.

Futbolo treniruotėje – individualus dėmesys vaikui

Pasak A. Meškinio, Lietuvoje vienas futbolo treneris dirba su 15-20 vaikų, tad individualaus dėmesio suteikti – sunku. Norvegijos matytas standartas – vienu metu grupėje treniruojasi 40 vaikų, su jais dirba vienas treneris ir 8 savanoriai. Taigi, vienam savanoriui tenka 5 vaikai. Savanoriais pilnai pasitikima, o trenerio darbas – toliau kurti idėjas, kaip žaisti futbolą. Daugiau rūpesčių treneris neturi – nei stadionais, nei salėmis rūpintis jam nereikia.

„Buvo labai gražu žiūrėti darželio treniruotę, kai su 15 vaikų dirbo viena trenerė ir 12 savanorių-trenerių. Įsivaizduokite, kiek daug dėmesio vaikas gauna treniruotės metu, kiek daug jis gali išmokti, kiek kontakto galima su juo turėti – teoriškai ir fiziškai. Tokiomis sąlygomis visas vaiko dėmesys sutelktas į treniruotę, jis pats užsidegęs ir nori treniruotis, nes jis visada yra matomas, giriamas, palaikomas, gauna atsakymą, niekada nepasiklysta“, - įspūdžiais dalinasi A. Meškinis.

„FK Atakos“ trenerių stažuotė Norvegijoje | Organizatorių nuotr.

Jis pripažįsta, kad Lietuvoje dar ilgas kelias iki skandinaviškojo modelio. Pradėti reiktų nuo to, kaip Šiaurės šalyse įkuriamos bazės sporto klubams – sportuojantiems vaikams ir personalui jos tampa kaip antri namai. Savivaldybės nemokamai suteikia sporto infrastruktūrą klubams ir taip sudaro sąlygas jiems įsitvirtinti, plėstis bendruomenėje, sistemingai teikti paslaugas vietiniams gyventojams.

„Treneriai, savanoriai ir vaikai susitinka toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, jie gyvena tarsi šeima, visada gali dalintis į galvą ateinančiomis idėjomis. Jie patys kuria taisykles savo bazėje. Čia pat treneriai su vaikais valgo, ruošia pamokas ir turi sąlygas treniruotis. Niekada nemačiau, kad vaikai taip organizuotai pradėtų treniruotę. Jie nepastebimai paskirstomi į grupes, viskas taip sudėliota, kad savanoriai puikiai tvarkosi“, - Lietuvoje siekiamą vaizdą piešia A. Meškinis.

Atrinkti pirmieji savanoriai Lietuvoje

Po šio rudens „Atakos“ trenerių stažuotės Norvegijoje jie iškart ėmėsi taikyti Norvegijoje įgytas žinias: pagal skandinavų taikomus kriterijus į trenerio asistento vietą Vilniuje pakvietė pirmuosius 15 tėvų–savanorių.

„Pradėjome nuo mamų ir tėčių kaip savanorių, nes jie dažniausiai atveda vaikus į treniruotes – stebėjome jų bendravimą su vaiku. Ir sekasi puikiai! Įspūdinga matyti iš šono, kai vaikai treniruočių metu gauna tiek daug dėmesio. Antras žingsnis – stebime, kaip savanoriai elgiasi su vaikais treniruotės metu. Kai juos stebiu, atrodo, kad esu ne Lietuvoje. Ateina tėtis, mama, vienas apsirengęs džinsais, kitas – sportiškai, jie bendrauja, juokauja su vaikais, rodo jiems pratimus. Pro šalį einantys praeiviai net stabteli matydami Lietuvoje neįprastą vaizdą“, - juokiasi A. Meškinis.

Jis įsitikinęs, kad tokios savanoryste grįstos futbolo treniruočių programos „Atakoje“ tikrai prigis.

„Mes tikrai turėsime dešimtis tėvų-savanorių ir jie jausis pilnaverčiais veiklos dalyviais. Svarbiausia tėvams pristatyti programą – kokią naudą jūsų savanorystė atneš ne tik jūsų vaikui, bet ir kitam vaikui. Jūs tapsite geru pavyzdžiu savo vaikams“, - sako A. Meškinis.

„Darželiuose šią tėvų–savanorių įsitraukimo programą planuojame ilguoju laikotarpiu. Nesame tikri, ar pavyks ją tęsti vyresnio amžiaus vaikų grupėse, kurių užsiėminai vyksta stadionuose ir mokyklų sporto salėse. Nežinomybė kyla dėl to, kad klubas neturi savo sporto bazės, negali užtikrinti tėvams, kad jie galės savanoriauti ir kitais metais. Treniruotės su tėvais vyksta po darbo, o treniruotėms reikalingų laikų stadionuose gali ir nebūti. Tikimės, kad savivaldybė įvertins mūsų pastangas dėl vaiko gerovės, didelę programos naudą šeimai ir bendruomenei bei pasistengs sudaryti tinkamas sąlygas savanorystės programos plėtrai“, – sako Vilniaus futbolo klubo „Ataka“ vadovas Donatas Tvarijonas.

Futbolo klubo „Ataka“ planuose – per pirmuosius projekto metus apmokyti 60 tėvų–savanorių, o vėliau savo patirtimi ir žiniomis dalintis su kitais futbolo klubais, kuriems būtų įdomi tokia metodika.

„Tokia yra mūsų vizija, kad kiti klubai galėtų irgi naudoti mūsų pavyzdį ir kad kiekvienas klubas įdėtų darbo į savanorystės plėtrą. Ugdant vaikus svarbus požiūris – galbūt netapsi futbolininku, netapsi aukščiausios klasės žaidėju, bet tapsi geru žmogumi ir visada norėsi grįžti į futbolą, norėsi matyti savo trenerį ir užaugęs atvesti savo vaiką“, - sako A. Meškinis.

Skandinavišką tėvų savanorystės „Bendruomenės sporto Lyderių ugdymo modelį“ „Ataka“ pirmiausia pradėjo taikyti sostinės Justiniškių, Vilkpėdės ir Pilaitės mikrorajonuose, 5-6 metų amžiaus vaikų futbolo treniruotėse.

Gerosios patirties mainus tarp Vilniaus FK „Atakas“, Oslo KFUM-Kameratene ir Kopenhagos HB Køge futbolo klubų finansuoja Šiaurės ministrų tarybos biuras.

Šios publikacijos turinys yra projekto vykdytojų atsakomybė ir nebūtinai atspindi Šiaurės ministrų tarybos požiūrį ar politiką.