„Žalgirio“„tėvas“ I.Tatomirovičius: „Jaunų žaidėjų problemas matau iš tolo“

Taurės ketvirtfinalio rungtynėse Marijampolėje „Žalgirio“ gynėjas Ivanas Tatomirovičius aikštėje pasirodė paskutinę pratęsimo minutę. Baudinių serijoje jis stojo mušti pirmasis ir nesuklydo.

32 metų Ivanas praėjusiais metais ir šio sezono pradžioje buvo startinės sudėties žaidėjas, bet nuo birželio tik retkarčiais pasirodo aikštėje.

„Mano pozicijos žaidėjai nedažnai aikštėje pasirodo po keitimo. Jei nepradedi starto sudėtyje, dažniausiai nežaidi. Jei reikia kažką keisti žaidime, dažniausiai keičiama puolimo grandyje“, – gynėjams tenkančią dalią aiškino I. Tatomirovičius.

Nepaisant to, jo reikšmė komandai išlieka didelė – draugų ir kolegų vadinamas tiesiog „Tatko“ (serbų kalba – tėvas), jis yra vienas „Žalgirio“ vicekapitonų, vienas labiausiai patyrusių žaidėjų, į kurį neretai ir jauni žaidėjai kreipiasi patarimo.

„Kai žaidžiau Suomijoje pats daug laiko praleidau su mentoriais, ir supratau daug apie psichologinį pasirengimą. Dabar žinau, kaip prieiti prie problemos ir kaip susitvarkyti su ja. Ypač jaunų žmonių problemas matau iš tolo, nors jie nė nenutuokia, su kuo susidurs, – sakė serbas – Priežastis, kodėl noriu to ryšio – nes noriu, kad jie jaustųsi saugūs išsikalbėdami, nebijotų pasakyti. Neįmanoma, kad viskas tau būtų tobula. Ypač jauniems žaidėjams, kurie trūksta varžybų patirties. Noriu parodyti, kad jie gali prieiti prie manęs ir paklausti.“

Vis dėlto I. Tatomirovičius pripažįsta, jog minėtoje taurės ketvirtfinalio dvikovoje prieš „Sūduvą“ nebuvo taip lengva ir pačiam – tiek dėl minimalaus žaidimo laiko, tiek dėl ankstesnių patirčių.

„Buvau turėjęs blogos patirties, susijusios su baudinių mušimu. Tiek karjeros pradžioje, tiek ir Lietuvoje šiemet – nerealizavau baudinio Supertaurės rungtynėse prieš „Panevėžį“. Todėl tikrai nebuvau atsipalaidavęs, kaip galėjo pasirodyti. Tai tik atrodo paprasta. Galbūt yra paprasta žaidėjams, kurie dažnai muša baudinius. Bet ypač metu buvo sunku – išėjau, pažaidžiau 30 sekundžių, net neprisiliesdamas kamuolio. Kai mušiau baudinį – tai buvo mano pirmas kamuolio lietimas rungtynėse. Reikėjo mušti, ir aš išties jaučiau baimę. Mušiau į sau saugų kampą, patogiausią smūgį“, – atskleidė žaidėjas.

Jis yra vienas iš kelių žalgiriečių, kuris lemiamose kovose prieš „Sūduvą“ dalyvavo ir praėjusiais metais. Tuomet „Žalgiris“ tapo čempionu varžovus palaužęs paskutinėse rungtynėse.

„Vienu metu nuo „Sūduvos“ atsilikinėjome aštuoniais taškais, ir niekas netikėjo, kad galime pavyti. Galbūt tik sirgaliai. Bet mes tikėjome ir mąstėme: jei sugebėsime pavyti, tikrai laimėsime. Buvome tikri tuo. Pavejame ir laimime. Ir galiausiai viskas liko paskutinėms rungtynėms“, – prisiminė I. Tatomirovičius.

Pasak žaidėjo, didžiausias „Žalgirio“ pranašumas – atmosfera lyg šeimoje: „Jei yra problemų su kažkokiu išoriniu faktoriumi, visi pasistengs, kad tai išspręstume. O komandos viduje reikia pasiskirstyti vaidmenis. Turime žinoti, kas tėvas, kas mama, kas vyresnis brolis, kas jaunesnis… Visi randa save skirtinguose vaidmenyse.“

„Žalgiris TV“ laidoje „Žaliai Baltas Legionas“ serbas pokalbyje su Pauliumi Ambrazevičiumi papasakojo apie savo karjeros įsimintiniausius epizodus – nuo dilemų renkantis Belgrado klubą, sunkios traumos jaunystėje, etapus Sarajeve, Suomijos klubuose, savo pomėgį aviacijai, kaip sukūrė šeimą ir kita.